captcha

Jūsų klausimas priimtas

Artėjančių švenčių proga – šimto metų patiems brangiausiems

Kalėdų ir Naujųjų metų proga artimiesiems palinkėkite šimto metų. Sakote, neįmanoma? Projekto „100 metų kartu“ herojai, patys viršiję šimtmetį, tikina kitaip ir dalinasi, kaip sulaukti šimto metų, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Monikos Požerskytės nuotr.
Monikos Požerskytės nuotr.

„Jei pradėjai, varyk, nors ir sunku. Negerai, jei nėra, kas gali tave paklausyt. Sveikatai turi įtakos. Labai svarbu – žiūrėk, kokia bus nauda iš tavęs po 10 ar 20 metų. Draugų būtų gerai, kad būtų dar nors vienas, o šiaip tai kantrybė yra svarbiausia už viską“, – mano 101 metų Antanas.

Vyro įsitikinimu, svarbiausia yra nenuobodžiauti. „Neturėjimas kur dėti laiko – ne į sveikatą“, – prideda kaunietis.

Pasak projekto „100 metų kartu“ herojaus, save mylėti reikia pradėti bent nuo penkiasdešimties.

Šimto metų sulaukusi Elena pasakoja sunkiai dirbusi ir nelengvai gyvenusi, tačiau Dievas vis tiek jai davė ilgą gyvenimą.

„Ką reikia daryt? Nelinkėt niekam blogo. Linkėti kiekvienam sutiktam tiktai gero, tada ir pačiam bus gera, tada ir pats būsi laimingas, kai žmonės aplink tave bus neįžeidžiami. Reikia priimti kiekvieną žmogų, koks jis yra. Ir su tuo gyventi“, – per šimtmetį sukaupta patirtimi dalinasi Elena.

Pati tikina visada mylėjusi gyvenimą. „Neburnojau ant jo, kad jis sunkus, kad man kartais vietoj rožės pakišdavo dilgėlę, džiaugiausi tuo, ką turiu. Dievulis ką dovanojo, aš stengiausi išnaudot“, – savo šimto metų receptą išrašo Elena.

Darna ir kito supratimas – dar vienos projekto šimtametės paslaptis. „Svarbiausiai gyvenime – susiklausyti vieni su kitais ir padėti vieni kitiems, ir tik nekišti pirštų kur nereikia. Tik nekišti pirštų kur nereikia“, – pabrėžia Veronika.

„100 metų kartu“ – tai projektas, fotografijomis bei dokumentinio kino kadrais pasakojantis nepagražintas Atkurtos Lietuvos bendraamžių istorijas: kokia buvo jų vaikystė, kaip siekė mokslo ir dirbo, kaip kentė badą ir nepriteklių, kaip mylėjo ir augino vaikus, o tuo pat metu vyko karas, keitėsi valdžios, buvo žudomi klasės draugai, kaimynai, broliai, seserys ir tėvai.

Savo, šimtamečio žmogaus, istoriją pirmą ir galbūt paskutinį kartą jie pasakoja kino kamerai, fotoaparato objektyvui ir atskleidžia tokius pasakojimus, kurių negalima rasti jokiose knygose ar istorijos vadovėliuose.

Norintys Lietuvos šimtmečio istoriją papasakoti kartu, informacijos, kaip tai padaryti, gali rasti projekto „Facebook“ paskyroje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Įvairenybės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...