captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kuo keliauti į darbą: senoviniu dviračiu, vienračiu, o gal – riedlente?

Nors išgirdęs frazę „transporto priemonė“, dažnas pagalvoja apie automobilį, kai kurie renkasi kitus variantus: „penny-farthing“ vadinamą dviratį, kurio pirmasis ratas didesnis, vienratį ar tiesiog ilgąją riedlentę.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Nors išgirdęs frazę „transporto priemonė“, dažnas pagalvoja apie automobilį, kai kurie renkasi kitus variantus: „penny-farthing“ vadinamą dviratį, kurio pirmasis ratas didesnis, vienratį ar tiesiog ilgąją riedlentę.

Tokiu būdu keliaujantys žmonės tikina, kad kiekvieno jų pasirinkta priemonė turi savo privalumų. Vienam tai tiesiog suteikia išskirtinumo, antras tvirtina, kad tokiu būdu daug patogiau važinėti mieste, trečiam tai – laisvalaikio užsiėmimas.

Įprastas dviratis – nuobodu ir negražu

D. Dubauskas su savo „penny-farthingu“. A. Ufarto (BFL) nuotr.

Pasivaikščiojus Vilniaus senamiesčio gatvėmis, pastebime neeilines transporto priemones. Donatas Dubauskas save vadina menininku. Jis nesirenka nuobodžių daiktų, o Vilniaus gatves mina senoviniu dviračiu, vadinamu „penny-farthing“.

„Ilgą laiką buvau pėsčiasis – neturiu teisių, nevairuoju automobilio, motociklo. Vėliau sugalvojau, kad noriu turėti dviratį. Vadinamieji „penny-farthingai“ yra dviračiai, kurių priekinis ratas didelis, o galinis – mažesnis. Dviratis neturi laisvo bėgio – visą laiką reikia minti. Nei grandinės, nei kažko panašaus ant jo nėra. Taip pat nėra stabdžių. Jeigu noriu sustoti, įtempiu raumenis ir sulėtinu dviračio eigą“, – LRT RADIJO laidoje „Ryto garsai“ pasakoja D. Dubauskas.

Jis atskleidžia, kad visuomet žavėjosi senoviniais daiktais, nes būtent jie atrodydavo tarsi tikri meno kūriniai. Pašnekovo manymu, kiekvienas daiktas turi būti išskirtinis ir puošnus. Jis siūlo palyginti, pavyzdžiui, 2014 m. sukurtą „Ford“ automobilį su tos pačios markės automobiliu, kuris gatvėmis važinėjo Elvio Presley laikais.

„Matysime, kad tai – žemė ir dangus. Viskas visai kitaip – nikelis, spalvos, visai kitokios formos. Be to, tuo metu vyravo puošybos kultūra. Kiekvienas savo transporto priemonę (ar tai būtų motociklas, ar automobilis) puošdavo. Kad ir netolimais 1980 m. „Žiguliukų“ viduje būdavo dirbtinio tigrinio kailio užvalkalai, bėgių perjungimo svirtis – rožinė, vairas – aptrauktas oda ar kailiu. Visur būdavo lipdukai, kutai. Tai – gražu. Dabar turime automobilius, kurie viduje atrodo kaip biurai arba peleninės“, – įsitikinęs D. Dubauskas. Paklaustas, kokio automobilio norėtų, jis išlieka originalus – motorizuotos karietos.

Vienratis stebina tiek lietuvius, tiek užsieniečius

Ne visi renkasi senovinius daiktus, norėdami patraukti praeivių akį. Teatro artistas Večeslavas Mickevičius su pozityvu žiūri į pažengusį mokslą ir gatvėmis važinėti renkasi elektrinį vienratį. „Elektrinis vienratis yra giroskopiniu principu padarytas

Žmogus, važiuojantis vienračiu. Asociatyvi nuotr. A. Ufarto (BFL) nuotr.

vienas ratukas. Iš abiejų rato šonų yra plokštelės pėdoms. Atsistoji ant jo ir riedi. Jis gaudo bet kokį judesėlį į priekį ar atgal. Ta pačią sekundės dalį jis duoda signalą ir rieda. Daug kas mano, kad labai sunku juo naudotis. Iš tikrųjų to išmokau per 10 min.“, – tikina V. Mickevičius.

Jis stebisi, kad pirmais vienračio turėjimo mėnesiais susilaukdavo itin didelio praeivių dėmesio. Anot V. Mickevičiaus, nusipirkus vienratį, pirmąjį mėnesį net nepavykdavo įsibėgėti, nes žmonės gatvėje jį stabdydavo, fotografuodavo, klausdavo, kur galima įsigyti tokią transporto priemonę. Pašnekovą labiausiai stebina, kad apie pusę besidominčių sudarė užsieniečiai, pavyzdžiui, NATO tarnaujantys kareiviai, kurie vienratį pamatė pirmą kartą.

Teatro artistas vardija elektrinio vienračio privalumus. Jo teigimu, šis vienratis ypač tinkamas miesto gyventojams. „Akivaizdu, kad šis daiktas sukurtas miestams, kuriuose išvystytas metro tinklas. Vienratį gali pasiimti ir mergaitė. Jis sveria apie 10 kg, bet nereikia pamiršti, kad ant jo važiuoji, o ne nešioji rankose. Gali su kostiumu įlipti į metro, po to išlipti ir riedėti, kur reikia. Jokio prakaitavimo. Labai daug galimybių“, – tvirtina V. Mickevičius.

Vienratis gali būti panaudotas ortopedijoje?

V. Mickevičiaus įsitikinimu, ši transporto priemonė gali būti pritaikyta ir ortopedijoje. Artisto nuomone, tai – vienračių ateitis, nes jais tuomet galės naudotis ir su kojomis susijusių negalavimų turintys žmonės. „Manau, kad įvyks revoliucija – žmonės, kurie gali vaikščioti, bet pavyzdžiui, šlubuoja, gali vienratį panaudoti ortopediniais tikslais. Užtenka rankose turėti slidininko arba šiaurietiško ėjimo lazdas – jomis prisilaikai ir riedi. Jeigu žmogus turi problemų su kojomis, jam būtų labai sunku laiku nuimti koją, bet būtų dvi lazdos. Nenulipęs nuo vienračio jis galėtų važinėti visur – net ir žemyn ar aukštyn laiptais“, – teigia V. Mickevičius.

Pasauliui toks vienratis žinomas jau ketverius metus. V. Mickevičiaus tvirtinimu, ši transporto priemonė turi ir kitų ypatumų – riedama nuo kalno ji pati pasikrauna, kaupia energiją, yra išmani – per sekundę įvykdo apie 100 operacijų, o visiškai įkrauti ją galima vos per 30–40 min. „Kovo mėnesį su įkrauta baterija galima nuvažiuoti apie 15 km. Šaltyje ji išsikrauna greičiau. Šiltuoju sezonu – 20–25 km“, – nurodo V. Mickevičius.

Jis neužmiršta paminėti, kad vienratis turi ir trūkumą, bet tikina, kad jis kyla iš vienračio tobulumo. „Riedėdamas jis neskleidžia jokio garso. Dviratis, paspirtukas, riedlentė vis tiek skleidžia kažkokį garsą. [...] Būna, kad gali tiesiog atsitrenkti į žmogų, nes jis nepasižiūrėjo, kas už nugaros. Galima gąsdinti žmones. Kai kurie išsigąsta, kai atsisuka ir pamato, kad prieš kelias sekundes už nugaros nieko nebuvo, o jau esi prie jų“, – sako V. Mickevičius.

Ilgoji riedlentė – ne triukams

Vieniems, norint judėti gatvėje, užtenka vieno rato, kitiems – dviejų, tačiau Algirdas Solominas renkasi judėti, naudodamas keturis ratukus, – ilgąją riedlentę. Ji jaunimo vadinama „longboardu“.

Žmogus, važiuojantis ilgąja riedlente. Asociatyvi nuotr. Reuters/Scanpix nuotr.

„Ilgoji riedlentė turi visiškai kitokį važiavimo pojūtį. Retas žmogus pavažinėjęs ją meta. Žmogus tikrai „užsikabina“, nes yra visai kitoks laisvo važiavimo pojūtis. Aš visų kitų sportų nepropaguoju, bet, kaip laisvalaikio praleidimo būdas, ilgoji riedlentė man labai patinka“, – sako A. Solominas.

Jis aiškina, kad įprasta riedlentė skirta triukams – pašokti, nušokti, apsisukti, apversti lentą, riedutininkams skirtuose parkuose. Anot A. Solomino, daugeliui įprasta riedlentė skirta ekstremaliam sportui. Ją nesunku atskirti ne tik pagal paskirtį, bet ir pagal išvaizdą.

„Vizualiai skirtumą išduoda ratukų dydis ir lentos ilgis bei plotis. Tradiciškai ilgoji riedlentė yra gerokai ilgesnė už įprastą riedlentę – ilgoji riedlentė paprastai būna 38–40 colių [96–102 cm – LRT.lt], o ypač ilgos – ir 60 colių [152 cm – LRT.lt] ilgio. Žmonės šią riedlentę dažnai naudoja kaip transporto priemonę, alternatyvą riedučiams, paspirtukams, dviračiams“, – teigia A. Solominas.

Jis pasakoja, kad ilgosios riedlentės atsirado taip pat, kaip ir įprastos – iš banglenčių sporto. „Viskas prasidėjo Kalifornijoje, Veniso paplūdimyje. Kadangi ne visada oro sąlygos yra tinkamos (kartais nebūdavo nei vėjo, nei bangų), banglentininkai pradėjo ieškoti alternatyvų. Stovėsena ant riedlentės panašesnė į stovėseną ant snieglentės, bet judėjimas – visiškai kitoks. Mes įpratę, kad važiuojame ir žiūrim tiesiai. Taip darome, važiuodami dviračiu, riedučiais, slidėmis. Judant ilgąją riedlente, viskas vyksta šonu“, – aiškina A. Solominas.

Pasaulis margas ir jame pilna beprotiškų ir unikalių dalykų. Išgirdę žodį „transportas“, neapsiribokite vien dviračiais ar automobiliais. Galite rinktis nuo vienračių, kuriais važinėja akrobatai, iki elektrinių rogių. Kuo judėsite šiandien, spręsti jums.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Įvairenybės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close