Gyvenimas

2019.02.12 20:33

100 dienų be interneto: kentėjau panašiai, kaip kenčia alkoholikai

LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2019.02.12 20:33

„Pagal telefono duomenis mačiau, kad internete praleisdavau po 9 valandas per parą. Po pirmos savaitės be interneto supratau, kad atsirado 2 laisvos valandos, nes naršydavau žiūrėdamas televizorių, darydamas valgyti, būdamas tualete“, – LRT RADIJO laidoje „10–12“ pasakoja Simonas Urbonas. 100 dienų be interneto iššūkį sau išsikėlęs S. Urbonas sako, kad net į kino teatrą nusipirkti bilieto ateina iš anksto, nes nežino kelintą valandą rodys filmą.

Norėjo pailsėti

100 dienų be interneto, tokį iššūkį sau metė aktyvus socialinių tinklų vartotojas Simonas Urbonas. Lapkričio 30-ąją jis pradėjo laikytis šio iššūkio, tad jam dar liko kelios dešimtys dienų. Pašnekovas, paklaustas, ar atsisakius interneto labai išaugo skambučių skaičius, sako nelabai, nes ir anksčiau jų nebuvo daug. Anot jo, geriausia bendravimo priemonė jam buvo feisbuko pokalbių programėlė. „Tai buvo tokia dievo dovana, man nieko nereikia turėti, aš viską matau, spaudžiu, skambinu. Net neskambindavau, viską darydavau per pokalbių programėlę. Kai ji dingo, atrodo, viskas dingo. „Išeidamas“ feisbuke parašiau savo telefono numerį. Yra kas paskambina, bet tai labai keista. Dabar su daug kuo susirašinėjame žinutėmis, net nuotraukos negaliu prikabinti, nes tam reikalingas internetas“, – patirtimi dalijasi S. Urbonas.

Praėję metai jam buvo labai aktyvūs tiek socialiniuose tinkluose, tiek realiame gyvenime, todėl S. Urbonas pervargo ir labai norėjo ilgų atostogų – pailsėti nuo žmonių, ypač nepažįstamų. „Tada žmona pasakė, kad man reikia pailsėti nuo interneto. Sutikau pabandyti. Galvojau, kad bus tikrai labai smagu, nes pagal telefono duomenis mačiau, kad internete praleisdavau po 9 valandas per parą. Pagalvojau, kad atsiras daug laiko – skaitysiu, sportuosiu, viską darysiu“, – norą save išbandyti prisimena S. Urbonas.

Tiesa, rezultatas nebuvo toks, kokio jis tikėjosi: „Po pirmos savaitės supratau, kad atsirado 2 laisvos valandos, nes aš naršydavau žiūrėdamas televizorių, darydamas valgyti, būdamas tualete. Viskas subliuško.“ Paklaustas, ar gyvenimas tapo lengvesnis be interneto, pašnekovas sako, kad jis būtų lengvesnis, jei negyventų mieste. Tačiau gyvenant mieste daugelis dalykų be interneto gali tapti net labai sudėtingi. Pavyzdžiui, jam teko net tris valandas laukti eilėje norint išsiimti verslo liudijimą, kai internetu tai galima padaryti per 5 minutes. „Aš net į kino teatrą nusipirkti bilieto ateinu iš anksto, – kasdienėmis situacijomis dalijasi S. Urbonas, – nes nežinau kelintą valandą rodys filmą.“

Rawpixel/Unsplash nuotr.

Kentėjo kaip alkoholikas

Žmonės, išgirdę, kad S. Urbonas nesinaudoja internetu, nustemba. Be to, pripažįsta jis, pasikeitė temos, kuriomis jis kalbasi su draugais ir artimaisiais. „Dabar su artimesniais draugais pradedame kalbėti apie prasmingesnius dalykus, gal iš praeities, gal filosofinius. Žmonės kitaip elgiasi, atėję pas mane į svečius jie pasideda telefonus, prisitaiko“, – pastebi jaunas vyras.

Paklaustas, ar nebuvo kilęs noras iššūkio atsisakyti, jis prisipažįsta, kad sunkiausia buvo pirmoji iššūkio savaitė, o jis net bandė save apgaudinėti, kad, pavyzdžiui, „Netflix“ svetainė „nesiskaito“ kaip internetas, taip pat bandė naršyti žmonos telefone. „Buvo labai didelis informacijos trūkumas. Jautiesi nereikalingas, atrodo, kad visi nusisuka. Vėliau atrodo, kad galbūt tavęs ieško, tu negali atsakyti, o jie nežino tavo telefono numerio. Apima didelė panika, kad prarandi savo gyvenimą. Tai yra priklausomybė internetui ir norint atsikratyti jos reikia praeiti tuos pačius penkis etapus, kuriuos praeina ir alkoholikai. Pavyzdžiui, jie kenčia pusę metų, nes žino, kad galės išgerti. Man buvo lygiai taip pat – po 40–50 dienų aš supratau, kad kenčiu, pralauksiu ir vėl čiupsiu internetą“, – prisimena S. Urbonas.

Sunkiai suprasdamas savo jausmus pašnekovas kreipėsi į psichologę – norėjo sužinoti, kaip elgtis tokioje situacijoje. Ji patarė susidėlioti planą, kad kiekviena diena taptų prasminga. Per pirmąsias 60 dienų S. Urbonas neperskaitė nė vienos knygos, nors prieš pradėdamas iššūkį planavo tai daryti. Pasikonsultavęs su psichologe ir susidaręs planą jis per 10 dienų perskaitė 4: „Pradėjau mėgautis, kad esu be interneto. O pirmosios 50 dienų buvo kova su savimi“.  

Rawpixal/Unsplash nuotr.

Atsirado naujų veiklų

Iš naujo pažvelgęs į 100 dienų be interneto iššūkį  pašnekovas sako atradęs naujų veiklų. „Pradėjau sportuoti, dažniau eiti į lauką. Miegu pietų miegą su vaiku. Nežinau, ką tai duos, bet labai smagu. Parašiau eilėraščių knygą. Ją kaip tik išleisiu pirmą dieną grįžęs į internetą. Tai yra ilgas ir sudėtingas procesas, nes yra ir dizaineriai, iliustratorės, su kuriomis man reikia bendrauti. Telefonu pavyzdžių juk negaliu pamatyti, todėl turėdavome susitikti. Pradėjau gaminti valgyti. Atsirado kulinarinė kūryba, kurią irgi buvau apleidęs“, –  atradimais dalijasi S. Urbonas.

Ypač jam į atmintį įstrigo įstrigo Kalėdos, Kūčios: „Nuvažiavome į kaimą, pirmą kartą nemačiau kitų žmonių Kalėdų feisbuke ir instagrame. Buvo jausmas, lyg būčiau kalnuose, kur nėra interneto, yra namelis, yra tavo artimieji ir tu. Daugiau nieko nematai, esi susikoncentravęs. Buvo taip gera. Pirmą kartą išgyvenau tik savo šventę“.

S. Urbonas sako, kad pagyventi be interneto visgi smagu, tą turėtų pabandyti kiekvienas – nebūtinai 100 dienų. Tačiau, anot jo, būtina turėti planą. „Man atrodo, kad iš socialinių tinklų kartais išeiti yra pravartu. Iš feisbuko esu išėjęs prieš 2 metus daugiau nei 40-čiai dienų. Įpranti. Be socialinių tinklų mes galime gyventi, bet be interneto – nežinau. Dabar jums galiu atsakyti – tai yra geras smegenų pravalymas. Be interneto yra visiškai kiti niuansai, kiti dalykai, yra sunku. Kaime taip gyventi būtų nuostabu, mieste gyventi yra sunku“, – sako jis ir priduria, kad grįžęs į internetą tikisi paruošti planą, kuriame papasakotų, kaip lengviausia atsisakyti interneto.

Rawpixel/Unsplash nuotr.

Radikalus sprendimas

Psichologė, sąmoningumo mokytoja Eglė Masalskienė, paprašyta pakomentuoti S. Urbono iššūkį, sako įsivaizdavusi, kad buvo atsisakyta tik socialinių tinklų, o ne interneto apskritai. „Psichologiniais žodžiais pasakius – kažkas yra adaptyvu, o kažkas neadaptyvu, kažkas padeda adaptuotis visuomenėje, kokia ji yra šiuo metu, o kažkas nepadeda. Absoliučiai atsisakyti interneto – labai neadaptyvu. Atsisakyti apskritai interneto būtų neadaptyvu, nepatrauklu ir tu tiesiog nebeišgyveni. Bet apriboti buvimą socialiniuose tinkluose gali būti labai adaptyvu. Nes jei tu praleidi juose daug valandų, per tas valandas gali nuveikti kitus dalykus. Čia kalba eina apie sąmoningą pasirinkimą, susivokimą, kas tau adaptyvu, o kas ne.

Paklausta, ar socialinius tinklus ir internetą galima vadinti priklausomybe, psichologė sako, kad visos psichologinės priklausomybės arba įpročiai turi neurologinį ir materialų pagrindus. Fiziologiškai organizme atsiranda kitoks medžiagų apdirbimo balansas. Taip pat yra ir psichologinė priklausomybės dalis. „Jei žmogus buvo įpratęs kiekvieną rytą atsidaryti feisbuką, nusprendęs juo nesinaudoti, lygiai kaip ir alkoholikas, bandantis negerti, taip pat ir feisbuko mylėtojas pirmas dienas jausis nepatogiai. Turi praeiti kažkiek laiko. Vietoj vieno įpročio turi ateiti kitas. Ėjimą į feisbuką pakeičiu arbatos gėrimu, ėjimu pabėgioti ir panašiai“, – pavyzdį pateikia E. Masalskienė.

Anot jos, susidarius planą, kaip tai padarė S. Urbonas, nauji įpročiai susiformuoja lengviau, jeigu plano nėra – telieka išbūti, pralaukti tą laiką. Tai ima sietis su negatyvia emocija: „Tu nieko neduodi sau vietoj seno įpročio. Naujas įprotis yra bumbėti, savęs gailėti ir pralaukti“.

Kas taip traukia žmones leisti laiką feisbuke ir instagrame? Psichologė sako, kad visi esame socialinės būtybės, žmonės, kurie gyvena grupėse ir mums svarbu, kaip mus grupėje priima. „Tai būtų keista, jeigu mums būtų visiškai nesvarbu, ar mes kitiems žmonėms patinkame, ar ne. O, pavyzdžiui, like‘ai, jie tą ir duoda. Visgi norint atsakyti į klausimą, kas mus laiko feisbuke, turbūt reiktų atlikti apklausas ir tiesiog tyrinėti, nes vieniems gal like‘ai svarbūs, kiti nededa apie save informacijos, bet naršo ir žiūri, kas, ką, kur su kuo veikė, jiems reikia žinojimo“, – spėja E. Masalskienė.

Išsamus pokalbis – laidos LRT RADIJO laidos „10–12“ įraše.

Parengė Dalia Smagurauskaitė.