Gyvenimas

2019.02.09 09:03

Psichologas papasakojo, kaip besidairant mieste geriau pažinti save

LRT RADIJO laida „Radijo popietė“, LRT.lt2019.02.09 09:03

„Vienu momentu ėmiau jausti, kad kažko trūksta, todėl prisiminiau savo vaikystės ir jaunystės aistrą – keliones“, – LRT RADIJUI sako psichologas Julius Kvedarauskas, neseniai nusprendęs psichologo kėdę iškeisti į naują veiklą. Kai suprato, kad neigiamas emocijas iš darbo parsineša namo, ėmėsi organizuoti neįprastas ekskursijas, kurių esmė – ne tik pažinti istoriją ir architektūrą, bet ir kartu leistis į kelionę po savo vidinį pasaulį.

17 metų psichologu dirbęs J. Kvedarauskas jau kurį laiką užsiima nauja veikla – rengia keliones po gamtos ar architektūros objektus ir kviečia pažinti ne tik jų istoriją, bet ir save.

Su grupe vaikščiodamas po lankytinus Vilniaus objektus, J. Kvedarauskas žmonėms padeda įsigilinti į savo vidų – troškimus, poreikius ir analizuoti, kodėl gyvenime daromi vienokie ar kitokie pasirinkimai.

Pavyzdžiui, apžiūrinėdami tam tikrą architektūrą, ekskursantai skatinami apgalvoti savo vidines sienas. „Visi dažnai susiduriame su savo sienų, ribų klausimu – ypač santykiuose su kitais žmonėmis. Turbūt visiems nutikę, kad jaučiamės lyg kažkas būtų peržengęs mūsų ribą – galbūt net brutaliai sugriovė kažkokią sienelę, kurią mes bandėme pastatyti“, – sako J. Kvedarauskas.

E. Genio/LRT nuotr.

„Taip pat turbūt kiekvienas susiduriame su aklinai užmūrytomis kitų žmonių sienomis, kai bandome belstis, kažką pasakyti. Einant per Vilniaus gynybinę sieną galime galvoti apie savo sienas santykiuose, pro vartus – apie tai, kaip įleidžiame į savo gyvenimą kitus žmones. Galime miestą, aptvertą gynybine siena, palyginti su savimi“, – priduria psichologas.

Jis tikina, kad kartais statome sienas todėl, kad jaučiamės labai nesaugūs: „Realiai mūsų niekas nepuola, bet statome iliuzines sienas, lyg už jų taps kažkiek saugiau. Bet tada žmonės iš viso negali patekti į mūsų gyvenimą. Kartais verta praverti langą ar vartus. Nebūtina sugriauti savo sienų, nes ribos būtinos ir reikalingos, bet reikia paklausti savęs ar jos netrukdo pamatyti kitą žmogų.“

Psichologinius barjerus, teigia J. Kvedarauskas, galime statyti ir žodžiais.

„Žodžiai gali būti atstumiantys, kaip „ne“, „nereikia“, „pats susitvarkysiu“. Gali būti ir pozityvūs žodžiai, bet pasakyti nenuoširdžiai, pavyzdžiui, „man viskas gerai“. Bet sienas galima statyti ir be žodžių, iš tylos, o tokios sienos kartais būna dar tvirtesnės. Turbūt visi esame patyrę atstumiančią tylos jėgą, kai bandome belstis į kitą žmogų, o atsitrenkiame tarytum į sieną į jo tylą“, – sako jis.

Vesdamas ekskursijas J. Kvedarauskas su grupe taip pat eina paupiu. Čia, sako jis, apie save suprasti galima kitų dalykų.

„Yra daug gražių metaforų, apie kurias galima pagalvoti einant paupiu – pajusti gyvenimo tėkmę. Galbūt aš gyvenime kažkur per daug skubu, o vanduo teka lėčiau ir skatina mane judėti lėčiau. Galbūt einant palei upę man pasirodys, kad aš plaukiu palei srovę“, – svarsto specialistas.

Pasak jo, kartais gyvenime net privalu plaukti pasroviui: „To net reikia, kad galėtume pasiekti kitą krantą, bet reikia suprasti, kad plaukti prieš srovę jėgos irgi ribotos – visą laiką kovoti prieš kitus, su gyvenimu tiesiog gali būti per sunku.“

Plačiau apie vidinio pasaulio pažinimą per architektūrą ir gamtą – laidos su J. Kvedarausku įraše.

Parengė Gertrūda Stripeikytė.