Gyvenimas

2019.01.11 13:03

Marius Čepulis. Kaip gyvūnai išgyvena žiemą. 1 dalis (komentaras)

2019.01.11 13:03

Termometrų stulpeliams pastarosiomis dienomis nukritus iki nematytų neregėtų žemumų – net iki -20 ℃ (pamenu laikus, kai tėvai mus su broliu varydavo į mokyklą prie -30 ℃), sėdėdami savo šiltuose namuose ir stebėdami pro nebešerkšnijančius plastikinius langus lakstančius gyvius, galvojame – o kaip jie nesušąla, o kaip jie tas mūsų „atšiaurias“ žiemas išgyvena.

Vidutinės klimato juostos gyventojai yra prisitaikę prie sezonų kaitos ir per daugybę metų išmoko išgyventi tiek karštas vasaras (tikrai ne Lietuvą turėjau ant omens), tiek atšiaurias žiemas.

Vabzdžių suaugėliai dažniausiai žūsta dar vasarą ar rudenį, o žiemoti pasilieka gerai paslėpti ir apsaugoti nuo žemų temperatūrų kiaušiniai, lervos ar lėliukės. Nors kartais žiemoja ir suaugėliai. Visi žinot drugius – spungę ir citrinuką. Citrinukai tiesiog nukrinta tarp lapų ir tikisi, kad po šiltais sniego patalais jiems niekas nesutrukdys sulaukti pavasario. Ir per didesnius atlydžius juos galima net viduržiemį išvysti.

Spungės ir dilgėlinukai dažnai lenda žiemoti į uoksus, inkilus, žmonių namus. Svarbiausia, kad vabzdžio kūne nesusidarytų ledo kristalai, kurie suardo ląsteles ir pražudo padarėlį. Tam jie turi daugybę būdų prisitaikyti, vienas iš kurių, kaip ir antarkties ledžuvės, tiesiog pasigaminti antifrizo. Bitės žiemą praleidžia susispietusios į kamuolį ir maitinasi vasarą surinktu medumi bei žiedadulkėmis.

Roplių ir varliagyvių gyvybiniai procesai labai smarkiai sulėtėja, bet sušalti į ledą jie negali, todėl ieško šiltesnių slėptuvių.

Rudenį į žiemavietę traukia tritonas. Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Tritonai, rupūžės žiemoja rūsiuose, giliuose urveliuose, komposto krūvose, po išvartomis, šaknimis ir panašiose vietose. Varlės žiemoja vandenyje, dažnai neužšąlančiuose upeliuose, po nuskendusiais rąstais, akmenimis ar įsirausia į dumblą.

Tačiau tikrai nemaža dalis jų žūsta, ypač jei pasirenkama netinkama žiemavietė, jei nebūna sniego ir temperatūra jų slėptuvėje nukrenta žemiau -1 ℃ arba jei vandens telkinys užšąla iki dugno. Taip pat daug jų suryja plėšrios žuvys ir vandens paukščiai.

Gyvatės ir driežai, per vasarą sukaupę riebalų atsargas, taip pat žiemoja po žeme, urveliuose, lapų krūvose, po šaknimis. Jie gali iškęsti ir -6 ℃ savo slėptuvėje.

Baliniai vėžliai visą žiemą sėdi vandens telkinių dumble, o rudens pradžioje išsiritę vėžliukai dažnai lieka žiemoti tiesiog lizde po žeme.

Vieni paukščiai migruoja ten, kur šilta ir yra maisto, kiti, jei randa pakankamai užkandos, lieka. Kadangi paukščiai yra šiltakraujai gyvūnai, kad palaikytų pastovią kūno temperatūrą (per 40 ℃), jiems reikia daug energijos. Vadinasi, jeigu jie gauna maisto – jiems jokie (proto ribose) šalčiai nebaisūs.

Taigi pirma sąlyga yra gerai maitintis. Šiaip dauguma dar rudenį pasirūpina užsiauginti daugiau riebaliuko. Toliau nuo šalčio juos saugo plunksnos ir pūkai. Kai labai šalta, jie pasišiaušia, taip „sugaudami“ dar daugiau oro, kuris, kaip žinoma, yra vienas geriausių izoliatorių. Snapą jie slepia plunksnose tam, kad galėtų kvėpuoti šiltesniu oru. Riebalinės liaukos irgi padeda apsisaugoti nuo šalčio. Jų sekretu išteptos plunksnos ne tik neperšlampa, bet ir saugo šilumą.

O kaip jie nenušąla kojų? Visų pirma, daugumos paukščiukų kojų paviršiaus plotas labai mažas, jos padengtos raginiais žvynais arba apaugusios plunksnomis, jose mažai kraujo indų ir raumenų, todėl šilumos nuostoliai būna nedideli. Negana to, jų kraujotaka unikaliai prisitaikiusi.

Visi esat matę žiemą ant ledo tupinčias ar lediniame vandenyje besiturškiančias antis ar gulbes. O jų lapcės tikrai nemažos. Vandens paukščių kojų venos ir arterijos yra labai arti viena šalia kitos ir jos apsikeičia šiluma, t. y. venomis tekantis kraujas iš ledinių kojų atšaldo arterinį šiltą kraują tekantį į kojas, o pats sušyla. Į širdį teka šiltas kraujas, o į kojas vėsus, taip smarkiai sumažindamas šilumos nuostolius.

Taip pat paukščiai visada gali pastovėti ant vienos kojos, kol kitą šildosi sukišę į papilvės pūkus. Gulbės net moka koją sau ant nugaros užsimest. Arba paukščiai tiesiog atsitupia ant kojų ir jas šildo savo kūno šiluma. Šalčiausias akimirkas galima iškęsti ir susibūrus į grupeles ir susiglaudus.

Žiemą nakvynės vietą paukščiai renkasi labai atsakingai. Svarbu, kad joks vėjas neužpūstų, neužsnigtų ir, žinoma, plėšrūnai nesurastų. Todėl jie ieško drevių, inkilų, lenda į pastatų plyšius, po kerplėšomis, į tankius eglynus. Miestų paukščiai taisosi ant namų stogų, šalia kaminų, ant šilumos trasų, skrenda į pastatus.  

Vištiniai paukščiai miegoti taisosi po sniegu (jei tik jo yra). Vakare kurapkos ar tetervinai susiranda saugią vietelę, išsikasa sau migius ir šiltai leidžia naktį baltuose pataluose. O ryte lenda lauk iš sniego ir bėga maitintis.

Tad, pamačius pasišiaušusį žvirblelį, labai dėl jo jaudintis nereiktų – moka jie savimi pasirūpinti.

O kitą kartą papasakosiu, kaip žvėrys žiemoja ir speigus iškenčia.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.