Gyvenimas

2018.10.25 11:10

Bibliotekininkė: turėtų praeiti labai daug metų, kad biblioteka ir popierinės knygos išnyktų

Marijus Mikutavičius, LRT RADIJO laida „Darbas – ne vilkas“, LRT.lt2018.10.25 11:10

Guglo užklausa duoda tūkstančius atsakymų, o bibliotekininkas duoda vieną ir greičiausiai teisingą atsakymą, LRT RADIJO laidoje „Darbas – ne vilkas“ sako bibliotekininkė Odeta Maziliauskienė. Anot pašnekovės, šiuolaikinis bibliotekininkas nėra tylos ir knygų saugotojas, o bibliotekoje galima rasti ir knygas rašančių rašytojų, ir mamų su mažais vaikais, ir kompiuteriais besimokančių naudotis vyresnių žmonių.

– Vaikystėje bibliotekininkas man asocijavosi su griežtu žmogumi, kuriam anksčiau ar vėliau ateina akimirka ir laikas atsiskaityti. Ar jūs esate pikta bibliotekininkė?

– Tikrai ne ir manau, kad bibliotekininko įvaizdis, apie kurį jūs kalbate, dabar yra labai pasikeitęs. Todėl ne visai sutinku su jūsų pristatymu. Visuomenėje vyraujantis įsivaizdavimas, kad bibliotekininkas yra tylos ir knygų saugotojas, tikrai turėtų keistis, nes mes nesame tokie.

– Žinoma, aš perdėjau. Šiandien valgydamas pusryčius su antrąja puse pasakiau, kad šiandien kalbėsiuosi su bibliotekininke. Ji iš karto prisiminė, kad yra skolinga 4 knygas, galbūt netgi jūsų bibliotekai. Ką šiais laikais darote, jei kas nors negrąžina knygos?

– Šiais laikais yra sistemos, kurios pirmiausia tam žmogui atsiunčia elektroninį laišką arba žinutę į telefoną, kad jis skolingas bibliotekai knygų, kurias reikėtų grąžinti arba pratęsti jų paskolinimo laiką.

– Bet tas žmogus yra begėdis ir vis tiek negrąžina ar nepratęsia pasiskolinimo laiko?

– Tada sistema ima skaičiuoti tam žmogui delspinigius. Mes, bibliotekininkai, net nematome, kada sistema tai pradeda daryti. Viena diena už vieną knygą yra vienas centas. Žinoma, turime sutartis ir su antstolių kontoromis. Bibliotekoje esančios knygos yra visų mūsų turtas, nes knygas perkame iš mokesčių mokėtojų pinigų. Ir jei kažkas knygas turi namuose ir tingi atnešti į biblioteką, jos guli kur nors po lova, tai, manau, vis tiek yra to žmogaus pareiga grąžinti tai, kas yra ne jo.

– Ar turite juoduosius sąrašus žmonių, kuriems neduodate knygų?

– Tikrai ne, mes įstatymiškai to negalėtumėm daryti. Be to, biblioteka yra viena iš demokratiškiausių institucijų – atsiskaitei su biblioteka ir skoliniesi toliau. Biblioteka yra ne tik knygų tvirtovė, bet ir pasikeitimo informacija vieta.

– Dabartinė biblioteka yra pasikeitusi, bet papasakokite, kaip ji pasikeitė? Ten nėra dulkių kvapo, nelaksto žiurkės, nėra palinkusio žilagalvio senelio?

– Labai gaila, kad visuomenėje vis dar vyrauja nuomonė, kad biblioteka yra būtent tokia. Bibliotekoje dirba daug jaunų žmonių, yra gražios, šiuolaikiškos lentynos – bibliotekų pastatai ir erdvės yra pritaikytos skaitytojui.

Žmonės ateina ne tik pasiskolinti knygos, bet ir bendrauti, praleisti laiką. Nereikia įsivaizduoti, kad jaunimas ateina žaisti kompiuterinių žaidimų – jauni žmonės ateina ruošti projektų, pabūti kartu. Bibliotekoje gali būti ne minioje, bet ir ne vienišas, nes aplink vaikšto žmonės.

Dabar viena rašytoja sėdi bibliotekoje ir rašo knygą, dabar labai laukiame jos knygos paaugliams. Ji prižadėjo, kad knygos primas pristatymas įvyks mūsų bibliotekoje.

O. Maziliauskienė, E. Blaževič/LRT nuotr.

– Bet šiais laikais turime internetą, kabelinę televiziją, elektronines knygas. Ar biblioteka vis dar aktuali šiais laikais?

– Mane suglumino toks klausimas. Biblioteka su pasikeitusiomis funkcijomis yra aktuali. Skeptikams, kurie sakė, kad neliks bibliotekų ir spausdintų knygų, noriu pasakyti, kad turės praeiti tikrai daug metų, kad taip atsitiktų.

– Bet kiek bibliotekos dar yra reikšmingos mūsų socialiniame gyvenime?

– Biblioteka yra ne tik knygų saugojimo vieta – bibliotekos įvaizdis nuo knygų saugojimo sandėliuko tikrai labai išsiplėtė, jūsų minėtomis naujomis technologijomis bibliotekininkai išmoko naudotis ir jas pritaikė savo darbe. Pavyzdžiui, visi katalogai yra elektroniniai, nes galima turėti daug knygų, bet kaip rasti tai ko ieškai?

Net sakoma, kad guglo užklausa duoda tūkstančius atsakymų, o bibliotekininkas duoda vieną ir greičiausiai teisingą. Aišku, jei tai yra populiarioji informacija, tai galima padaryti internete, bet egzistuoja ir tokios mokslinių straipsnių duomenų bazės, prie kurių prieiga galima bibliotekoje.

Į biblioteką ateina ne tik jūsų amžiaus žmonės ar paaugliai, bet ir vyresni. Jie ateina nemokėdami naudotis naujomis technologijomis. Todėl net ir šiandien kad kolegės vedė mokymus vyresnio amžiaus žmonėms – kaip naudotis socialiniais tinklais, kaip naudotis feisbuku. Daugelio jų vaikai emigruoja į užsienį, todėl jie atsineša vaikų padovanotą kompiuterį, bet net nežino, kaip jį įjungti. Rengiame mokymus suaugusiems, vyresnio amžiaus žmonėms.

– Kaip yra su jaunimu? Jei tai nėra akademinis jaunimas ir jis nerašo mokslinio darbo, ką jis ten veikia? Ko jiems eiti į biblioteką? Be to, girdime, kad šiuolaikinis jaunimas vis mažiau skaito.

– Aš dirbu vaikų bibliotekoje. Būtų sunku paneigti, kad skaitymas yra labai svarbus dalykas, pastebime, kad  tėveliai vis anksčiau ateina su mažais vaikais. Pas mus jiems yra erdvė „Vaikystės pieva“, kurioje mamos su vaikais leidžia laiką.

Vaikai turi nedidelę patogią erdvę ant kilimo, o mamos gali tarpusavyje pasidalinti informacija, pasikalbėti apie vaikų įpročius. Pastebėjome, kad mamos dažnai naršydavo telefonuose, todėl toje erdvėje padėjome psichologinių knygų – pamatėme, kad kol vaikai žaidžia ant kilimo ar trauko ir kranto knygas, mamos galės jas pavartyti.

Taip pat paaugliai ateina po mokyklos. Jie mėgsta buvimą atskirai, žiūrėti į atskirus ekranus, bet kartu jiems smagu, kai yra ne vieni. Jie sėda prie to kompiuterio, atlieka projektus, mes jiems surandame informacijos. Žinoma, meluočiau, jei sakyčiau, kad paaugliui biblioteka yra antri namai, bet jie užsuka čia. Ypač tie vaikai, kurie mokosi, rašo rašinėlius. Jie turi laisvą valandą iki būrelio ir užsuka laiko praleisti čia.

Plačiau – radijo laidos „Darbas – ne vilkas“ įraše.