captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Čepulis. Kas nori, kad miškas būtų kertamas? (komentaras)

Nereikia turbūt pasakoti, kad šito nori miško, medienos apdirbimo, baldų, energetikos pramonės šakų žmonės. To nori ir mokytojai (jie jau gali džiaugtis, nes gaus pora eurų daugiau), ir policininkai, ir medikai, ir visi kiti, priklausomi nuo valstybės biudžeto pinigų. To nori aukšti pareigūnai, kurie it papūgos kartoja mantrą „nekertamas miškas supūva, nekertamas miškas supūva“. Žodžiu, to nori visi, kurie iš miško gauną naudą eurais. O kas dar? Dar to nori didžiulė dalis gyvių.
Jaunas briedis ieško šakelių šviežioje kirtavietėje. Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.
Jaunas briedis ieško šakelių šviežioje kirtavietėje. Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Sakysit, Čepulis visai nukliedėjo? Bet paskaitykit pirma.

Kilus visuotiniam vajui dėl miškų kirtimo, pasipylė komentarai ir pasisakymai, kad dėl to kenčia gyvūnai, kad jie bėga slėptis į miestus ir sodybas ir atsiklaupę ant kelių prašosi priimami į trobą, nes benzopjūklas baisiau už kulką. Yra ne visai taip.

Stirnos, danieliai, elniai, briedžiai, stumbrai yra didžiai dėkingi medkirčiams ir, jei tik galėtų, lauktų jų su dainomis prie įvažiavimo į miškus: „Oi laukiam laukiam, mes medelių laukiam.“ Reikia nepamiršti, kad jų racione šakelinė mityba užima nemažą dalį, o kur galima rasti daugiau šviežių, sultingų atžalų, jei ne kirtavietėje?

Vos tik baigiami darbai biržėje, tuoj pat ten prisistato kanopiniai likusių šakų pagraužti, o kur dar atsodintos pušelės ir kiti medeliai, jei tik nenupurkšti repelentais ir neapsaugoti tinklais – valgyk ir norėk. Šiems raguočiams tai ypač svarbu šaltuoju metų laiku, kai dominuoja būtent šakelinis maistas.

Danieliai maitinasi  atžalomis kirtavietėje. Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Kuo daugiau kirtaviečių, daugiau maisto, tada ir sunkios žiemos nebaisios, žvėrys turi daugiau jėgų, gimsta daugiau jauniklių ir t. t. O dar paaugusiuose jaunuolynuose kur kas patogiau ir saugiau slėptis nei brandžiame šviesiame miške.

Nors vilkai ir lūšys mėgsta didesnius tankesnius miškų masyvus, bet jei plėmais išskustame miške yra daugiau maisto, jie gali ir pakentėti ir prisitaikyti.

Kirtavietėse yra daugiau pelinių graužikų, tad ten laikosi ir nemažai juos medžiojančių plėšrūnų – tiek žvėrių, tiek paukščių.

Kirtavietėse įsikuria visiškai kitokios bendrijos, visiškai kitokia žolinė danga, o su ja ir gausybė vabalų, drugelių, vorų ir kitų saulėmėgių padarų, kuriems patinka atviri plotai, rūšių. Juk natūralių pievų iš emsės nelikę, jos paverstos monokultūriais laukais arba ganyklomis, tai nors čia turi galimybę trumpam prisiglausti.

Tai gal nėra taip blogai tie kirtimai – žvėrių daugėja, jie nesiskundžia (medžiotojai irgi), drugeliai turi daugiau erdvės lakstyti, o šilagėlių žiedus gali tilindžiuoti vėjelis?

Ne, kaip ir kiekvienas kišimasis į gamtą, kirtimai sugriauna ir taip trapią pusiausvyrą. Žvėrių gausėjimas nėra gerai: didėja ligų tikimybė, trintis su žmonėmis (nuostoliai žemės ūkiui ir tai pačiai miškininkystei). Jau dabar miškininkai prašo medžioti daugiau elnių (nors patys kažkuria prasme juos „veisia“), nes pastarieji nuryja jaunuolynus.

Jautrioms trikdymui rūšims darosi sunku susirasti ramią tinkamą vietą gyventi. Ypač kenčia retos plėšriųjų paukščių rūšys: ankščiau jie lizdus sukdavo atokiose tankynėse, o dabar tokių vietų tik keliuose rezervatuose gali rasti. Jei koks erelis įsikuria valstybiniame miške, jo lizdas gauna apsaugos zoną, nors nedidelę, bet vis šis tas. O privačiuose miškuose visokie reti paukščiai yra prakeiksmas ir jais bandoma atsikratyti, kol dar niekas nesužinojo (žinoma, ne visada taip būna).

Išvežamas kurtinių miškas. Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Nepatenkinti kirtimais ir kurtiniai. Jie labai prisirišę prie savo tuokviečių, kurios paprastai būna atokiausiose šilų dalyse. Taip, tuokvietės saugomos ir ten nekertama, bet aplink iššluojama viskas, o dar biokuro gamintojai surinkinėja atliekas tada, kada nori, nes jiems nėra jokio reguliavimo, ir velka šakas per patį tuoktuvių įkarštį.

Uoksiniai paukščiai irgi turi problemų, nes medžiams nebeleidžiama pasenti. Geniai nėra tiek trenkti, kad jaunoje pušyje skylę skaptuotų. Kažkiek padėtį gelbėja dirbtinos lizdavietės ir uoksai. Nepatenkinti ir visi grybai, vabzdžiai, kuriems reikia trūnijančios medienos. Nes tokios tiesiog nebelieka.

Ypač kenčia nišinės rūšys. Jau atsisveikinome su didžiuoju elniaragiu – pats kaltas, kad jo lervos per ilgai ąžuolų medienoje gyvena. Dabar milijonus skiriam niūriaspalvio auksavabalio apsaugai, nors tam galima būtų neišleisti nė cento (na, tyrimams nebent). Tiesiog reikia palikti ramybėj ąžuolus. Paprasčiausiai uždrausti kirsti.

Ąžuolynai nyksta, juos sunku ir neapsimoka atsodinti – kol viena karta šių galiūnų subręsta, galima dukart egles nusikirsti. Ar smarkiai nukentės valstybė, jei ąžuolą įtrauksim į raudonąją knygą? Nemanau. Tai būtų bent šiokia tokia kompensacija už padidintas kirtimų normas.

Taigi, nors elniai su briedžiais prašo didinti kirtaviečių plotus, gal nereiktų jų klausyti, nes jiems rūpi tik jų skrandžiai ir jie nemato visumos. Tikiu, kad mūsų miškų specialistai nėra briedžiai ir elniai, jie žiūri plačiau ir supranta, kad miškas ne tik euro banknotas, o saugomos teritorijos tam ir sukurtos, t. y. saugoti, o ne ūkininkauti.   

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Gyvenimas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...