captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: kol kas kamanės ir širšuolai labai aktyvūs

Lietuvoje rugsėjo vidurys, diena vis trumpėja, gilėja rūkai. Iki šiol buvo užtrukę labai šilti ir švelnūs, sakytum, dar vasariški orai. Gali būti, kad kiekviena diena tapo savotišku rekordu – ypač šilumos naktimis, nes tokio mažo dienos ir nakties temperatūrų skirtumo nepamename.
James Wainscoat/Unsplash nuotr.
James Wainscoat/Unsplash nuotr.

Ką tai reiškia? Iš esmės – nereiškia nieko ypatingo. Daug lengviau pasakyti, ką tai lėmė.

Šiltos naktys ir mažas temperatūrų skirtumas dieną ir naktį lėmė aukštą daugelio augalų bei vabzdžių aktyvumą. Iki šiol dar nenuvyto sodo ir daržo augalai, o žiedų visur – ne tik darželiuose, bet ir laukuose, miškuose, galima rasti iki valios.

Ar visa tai – jau vadinamasis antrinis žydėjimas?

Ne tik... Dar žydi daugelis augalų, savo žiedus išlaikę nuo liepos ar rugpjūčio. Juose visada pilna vabzdžių. Ypač aktyvūs bitiniai vabzdžiai ir mūsų medunešės bitutės. Kaip jau kalbėjome prieš savaitę, šiemet vėluoja žydėti viržynai, ir bitės tikrai turi ką veikti.

Užsiminėme apie antrinį žydėjimą. Kas jis? Kuo skiriasi nuo įprasto?

Rugpjūčio gale mūsų auginami vaismedžiai, vaiskrūmiai ir dekoratyvieji augalai (ypač sumedėję, medžiai ir krūmai) įgauna lyg antrąjį kvėpavimą – nemažai jų pražysta dar kartą. Toks reiškinys vasaros gale ar pirmoje rudens pusėje nėra retas, tačiau šiemet jis jau visai įprastas.

Antrąkart pražydusios rožės, sidabrakrūmiai ar veigelės lyg ir nestebina. Tačiau visus sujaudina aptikti obelų, kriaušių žiedai. Jų ant šakelių būna nedaug, tik kai kur, tačiau šie žiedai atrodo tokie patys, kaip pavasarį, net kvepia. Tiesa, bitės ir kamanės neskuba jų lankyti – matyt, ir joms tai nėra įprasta.

Be šių medžių, šiemet antrąkart gana gausiai žydi slyvos, šermukšniai, kaštonai, jazminai, kai kur randamos žydinčios forsitijos. Ką sako, ką lemia šie žiedai?

Tai – medžio ar krūmo energijos protrūkis palankiu oru. Iš esmės toks žydėjimas medį galėtų silpninti, bet kadangi žiedų būna negausiai, vargu ar tai turi kiek didesnį neigiamą poveikį. Kas kita – dažnas klausimas, ar iš jų bus vaisių. Ne, jų nesulauksime. Tai – neplanuotas ir ne laiku prasidėjęs žydėjimas, ir vaisių neturėtų būti užmegzta. Na, o jei taip nutiks, gamta greitai užbaigs šią „vegetaciją“, nes prasidės šalnos, medžiai ims ruoštis poilsiui.

Tokio antrinio žydėjimo atvejų dar bus, todėl nepamirškite savo sode pasižvalgyti po medžių lapiją. Gal ir jums pavyks surasti žydinčių obelų, kriaušių ir slyvų?

Rudens artumą jaučiame kiekvienas. Tik mūsų reakcija į jį vis kitokia. Vieni jį sutinka su šiokia tokia nostalgija ir smalsumu, kiti jo kažkodėl bijo. Sako – atvės, vėl prasidės ligos... Ūkininkai skuba dirbti rudeniškus darbus.

Tačiau be įprastų darbų visi mes – ne Lietuvoje, bet visam pasaulyje šiandien tvarkomės. Gal ne visi girdėjo ir žino apie Pasaulinę tvarkymosi dieną, kurioje dalyvauti dar ne vėlu ir jums.

Ši tradicija neatsirado be nieko. Aplinkos tarša – ne ateivių iš kosmoso, o mūsų pačių reikalas. Tai mes taip gyvename, kad tenka organizuoti akcijas, tvarkymosi dienas. Pasaulis kenčia nuo atliekų, nuo šiukšlių. Tvarkomės pavasarį, turime tvarkytis ir rudenį, visą laiką.

Kaip supratote iš rudeninės pilkosios pečialindos giesmės, gamtoje dar yra ir kitokių nuotaikų. Visų pirma – jau pratrūko paukščių migracija. Tą lemia vėsesnės naktys, trumpesnė diena. Ventės rago tinkluose plazda ne dešimtys, bet tūkstančiai paukščių. Štai jau šmėžuoja mėlynosios zylės – jų daug, ornitologai galvoja būsiant jų gausos protrūkį.

Tokios migracinės invazijos būdingos tik keletui rūšių. Dažniau taip pagausėja zylių, rečiau – genių, riešutinių, svirbelių, čimčiakų.

Įdomu tai, kad tokių invazijų negali nei prognozuoti, nei numatyti – taip ir neaišku, kas lemia vienos ar kitos rūšies pagausėjimą. Galima spėti, kad sąlygos rūšiai kažkuriame nuo Lietuvos esančiame regione buvo itin palankios, ir jauniklių užaugo gerokai daugiau nei įprastai. Tačiau kodėl tai vyksta tik kas keletą metų ir kodėl tai pačiai rūšiai – vienu metu, taip ir lieka neaišku.

O dabar – dar apie vasarą. Arba – apie reikalus ir tai, kas gražiausio liko iš jos. Tai ne drugiai, tai – vapsvos. Iš tikrųjų vapsvos yra vasaros vabzdžiai – paprastai jie skraido tik trejetą mėnesių. Be to, ne kiekviena vasara tinka vapsvoms – žinome metų, kai dėl didelės drėgmės jų būna labai negausiai.

Širšuolas, S. Paltanavičiaus nuotr. (Kopijuoti ir platinti be raštiško autoriaus sutikimo draudžiama).

Lietuvoje gyvenančios vapsvos ir pačios stambiausios širšės (arba širšuolai) – bendruomeniniai vabzdžiai, savo šeimos struktūra iš esmės atkartojantys bičių šeimos modelį: motina, dedanti kiaušinėlius, tranai ir darbininkės. Visi šie šeimų nariai vienodai svarbūs ir reikalingi. Tiesa, šeima arba bendruomenė gali būti labai įvairaus dydžio.

Viena peržiemojusi dar rudenį apvaisinta vapsva motina pavasarį sukuria namus, lipdo korius ir augina šeimą. O kiek vapsvų yra vienoje šeimoje?

Labai įvairiai. Neseniai Lietuvoje paplito atviru koriu, be lizdo gyvenančios pievinės popiervapsvės, kurių būna iki 20–30. Didžiosios vapsvos (širšuolo arba širšės) šeimoje – iki 1000 individų. Paprastosios vapsvos, lipdančios „popierinį“ lizdą, šeimą vasarą gali sudaryti net 7000 individų.

Palyginimui priminsime, kad miškinės kamanės šeimoje būna 100–120, akmeninės kamanės – apie 300, o žeminės kamanės – iki 600 individų. Bičių avilyje vasarą gali būti 50–60 tūkst. bitučių darbininkių ir viena vienintelė motina. Žiemoti avilyje paprastai lieka 20–25 tūkst. bičių.

Mes esame įpratę, kad vapsvos ir kamanės, savo gausos viršūnę pasiekusios rugpjūčio viduryje, rugsėjo pradžioje ima retėti.

Taip būna. Bet šiemet yra kitaip – kol kas jos labai aktyvios. Štai inkile prie Dūkštos upelio Neries regioniniame parke įsikūrę širšuolai rugsėjo 8 d. darbavosi lyg vasarą. Iš visų pusių širšuolų lizdo dangomis apsuptas inkilas savo viduje saugo korius su perais. Atrodo, kad širšuolai šio savo statinio neapleis dar visą rugsėjį.

Paklausite, ar ši rūšis reta?

Na, ji tikrai nėra reta. Sakyčiau – įprasta, bet negausi. Žinau, kad Europoje daug kur širšuolas įrašytas į saugomų rūšių sąrašus, ten jų lizdas – didelė retenybė. Pas mus to nereikia, ir į raudonąją knygą jų nerašysime.

Kaip tik dabar peržiūrimi saugomų rūšių sąrašai, jie pasikeitė, sutrumpėjo. Tačiau turime nuraminti – niekas neiškėsina į saugomų rūšių ramybę.

Manau, kad apie tai net nekalbame – štai kažkas ėmė samprotauti, jog dabar visi puls skinti vandens lelijas. Bet kam? Kam to riekia – kiekvienas supranta, kad nuskintas šios lelijos žiedas beregint nuvysta, pražūsta. Jau geriau jis atrodo gyvas, žydintis. Ir tokių pavyzdžių ne vienas.

Taigi, niekas mums mūsų gamtos neišsaugos. Tik mes patys. O kad dar tvirčiau tikėtume gamta, po laidos ruoškimės į miškus, laukus. Gal pailsėsime, grynu oriu pakvėpuosime. Gal grybų rasime, o jei nebus jų – pasirinksime ąžuolo gilių.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Gyvenimas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...