captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Statkevičius: tegul kuklūs būna tie, kurie nemoka sagos įsisiūti

Dabar viskas greitai keičiasi, net „Vogue“ atleido 2 tūkst. žurnalistų ir pakvietė dirbti socialinių tinklų nuomonių lyderius, pavyzdžiui, mergaitę gražia šukuosena, pasakojančią, koks tortas skanus ir koks kinas įdomus, seka net po kelis milijonus žmonių. Taip LRT TELEVIZIJOS laidoje „Ryto suktinis“ sako dizaineris Juozas Statkevičius. Jis teigia besidžiaugiantis savo pasiekimais: „Tegul būna kuklūs tie, kurie nieko nepadarė ir nemoka sagos įsisiūti.“
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Vyresnio amžiaus žmonės irgi dega noru kažką veikti

Norimai specialybei įgyti reikia ne laiko, o noro, tam nesvarbus ir amžius, sako dizaineris Juozas Statkevičius. Pasak jo, kai kurie žmonės, net sulaukę garbaus amžiaus, dega noru kažką veikti ir kur nors eiti: „Tai seno raugo žmonės, kurie valgė gerą maistą, šoko, dainavo bei savo amatą mylėjo. Ir jie nesigėdija būti siuvėju.“

Štai 93 metų Emilija Mecelicienė Iš Utenos nuo mažumės svajojo būti siuvėja, tačiau pradėjo tuo užsiimti tik sulaukusi 50-ies. „Anksčiau ir nebuvo kur dirbti, ir neturėjau siuvimo mašinos. Bet kaimynas pasakė, kad žuvo partizanas ir liko jo siuvimo mašina. Žinojau, į kurią pusę eiti, 12 kilometrų ėjau pėsčiomis, kad pažiūrėčiau, kur ta mašina buvo. Kai parėjau namo, pranešiau tėveliukui, turėjusiam dvi karves. Vieną karvę jis pardavė ir nupirko gerą „Singer“ mašiną“, – pasakoja pašnekovė.

E. Mecelicienė prisimena, kad ją, išmokusią siūti, nusivežė į Naudėnus: „Aš pasiuvau kailinius. Tada iš kito kaimo atvažiavo žmogus ir norėjo, kad ir jo sūnui pasiūčiau kailinius. Pasiuvau juos per tris dienas, bet tas tris dienas nakvojau pas užsakovus. Dabar tikrai taip nesugebėčiau. Kai siuvi, galvoji tik apie siuvimą. Dabar darau marškinėlius. Planuoju važiuoti į Palangą, tai galvoju, prie baltų kelnių reikia mėlynai baltų marškinėlių.“

Kaip priduria E. Mecelicienė, ji visuomet žiūri televiziją, jei rodo dizainerį J. Statkevičių. „Man labai įdomu. Galvoju, kad jei būčiau patekus į tokią siuvyklą, kaip J. Statkevičius turėjo... “

Kas paprasta – sudėtinga

J. Statkevičius tvirtina lietuvių kartais pavadinamas siuvėju. „Bet tik įvaldęs amatą gali padaryti dalykus, kurie atrodo labai lengvai padaromi, o iš tiesų yra sunkūs. Kas paprasta, iš tiesų yra labai sudėtinga“, – tikina J. Statkevičius.

Dizaineris pasakoja turėjęs tetą Amerikoje, kuri jam atsiųsdavo džinsus: „Teta man sakydavo – atsiųsiu tai, ką tu man nupieši. Vėliau įsigudrinau – kopijuodavau nuo mados katalogų... Taip ir išmokau piešti. Mano mama dirbo Prano Ziberto šilko kombinate ir jos draugė Genutė kartą pamatė mano piešinius. Mama paaiškino, kad tai aš piešiu drabužių eskizus. Tada Genutė patarė nuvesti mane į Stepo Žuko dailės technikumą.“

Anot J. Statkevičiaus, stodamas į dailės technikumą jis padaręs tris gramatines klaidas, bet labai dėl to nesirūpinęs. „Nors vėl teko grįžti į mokyklą, netrukus man paskambino S. Žuko technikumo direktorius Vytautas Dūdėnas ir pasakė –  jūsų darbai man labai patiko, mes jums specialiai atlaisvinome vietą. Rugsėjo pirmąją ten sutikau aš, vienas berniukas, ir 12 panelių“, – prisimena dizaineris.

J. Statkevičius teigia besidžiaugiantis, kad vėliau mokykloje, kurią teko lankyti, atsirado kabinetas, pavadintas jo vardu: „Visi mokiniai ten veržiasi būti. Sakysite, kad vėl Statkevičius giriasi? Bet tegul būna kuklūs tie, kurie nieko nepadarė ir kurie nemoka sagos įsisiūti.“

Sunkumus nustelbia džiaugsmas pasiekus rezultatą

Kaip įsitikinęs žinomas dizaineris, geras skonis perduodamas iš kartos į kartą. „Mano mama turi skonį – ji žino, kaip pasidažyti, susirišti plaukus. Ji moka atrodyti kaip pasaulio žmogus ir nekreipti dėmesio į pastabas, kad „jau pas mus taip nenešioja“. Taip ir mane išugdė“, – teigia pašnekovas.

Anot J. Statkevičiaus, jo komandoje moterys dirba jau po 30 metų: „Tai mano antroji šeima. Jų darbo diena trunka daug ilgiau nei naktis, jos atlaiko tiek daug mano norų, nervų, riksmų... Bet kai viską kartu padarome, džiaugsmas pasireiškia ir ovacijomis. Tos kelios minutės po pasirodymo, kai žmonės tiesiog lipa lubomis, ypatingos, norisi apsikabinti. Aš didžiuojuosi savo kolektyvu.“

Dizaineris įsitikinęs, kad niekas nenori sunkaus amato. „Bet be amato tu nieko negali – nė žingsnio. Tada, jei labai nori, praeisi visas sienas. Dabar viskas labai keičiasi, mes nespėjame. Net „Vogue“ atleido 2 tūkst. žurnalistų ir pakvietė influencerius, tuos socialinių tinklų „blogerius“, nes jie atsineša savo auditoriją. Kažkokia mergaitė su gražia šukuosena, kurią seka du milijonai žmonių, pasakoja – šitas tortas labai skanus, šitos kelnaitės labai patogios, šitas kinas labai geras. Ir tie 2 milijonai eina paskui ją“, – sako J. Statkevičius.

Parengė Gabija Kavaliauskaitė ir Virginija Sližauskaitė.

BNS nuotr.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Gyvenimas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...