captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kai gydo gyvūnai: padėti gali ir fiziškai, ir psichologiškai

Gyvūnai vis dažniau padeda atsigauti po įvairių psichologinių ar fizinių traumų, palengvinti ligos simptomus ar iš naujo atsistoti ant kojų, LRT.lt teigia psichologė Vilmantė Pakalniškienė. Šunys, žirgai ir delfinai – populiariausi netradiciniai gydytojai Lietuvoje, su kuriais bendra kalba dažnai randama kur kas lengviau nei su kitais žmonėmis. Nepaisant to, toks gydymo būdas Lietuvoje vis dar nėra įteisintas, o specialistai išsilavinimo ieško užsienyje.
J. Rutkienės asm. archyvo nuotr.
J. Rutkienės asm. archyvo nuotr.

Šunimi pasitikėti gali būti lengviau nei suaugusiuoju

Kartais šuo gali tiesiog būti kambaryje ir tai vaiką motyvuos labiau negu bet kokios specialisto pastangos, LRT.lt sako psichologė, Kaniterapijos asociacijos specialistė V. Pakalniškienė. Pasak jos, šunų terapijos (kaniterapijos) užsiėmime jaunieji pacientai labiau laukia gyvūno nei specialisto: „Aš dirbu su vaikais, kurie yra  išgyvenę daugybę kritinių situacijų,  paimti iš rizikos šeimų, pabuvoję krizių centruose. Jiems psichologas asocijuojasi su atskyrimu nuo šeimos ir blogomis patirtimis, tačiau, kai jis su gyvūnu, nebeatrodo toks baisus.“ Jos nuomone, tam turi įtakos ir tai, kad, psichologų teigimu, esame linkę labiau pasitikėti žmonėmis, kurie turi gyvūną – jie mums pasąmoningai kuria saugumo jausmą ir atrodo patikimesni.

„SOS vaikų kaimuose“ dirbanti Aistė Lacitė pasakoja, kad kaniterapijos metodas šioje organizacijoje vaikams taikomas jau daugiau kaip 4 metus. Jos teigimu, šunų terapija ypač padeda patyrusiems įvairių psichologinių traumų: tokiems vaikams dažniausiai nustatomas prieraišumo sutrikimas, kuris atsiranda dėl prarasto saugumo jausmo. Jie nebemoka bendrauti su žmogumi, nesugeba prie jo prisirišti. To jie išmoksta bendraudami su šunimi, stebėdami, kaip jis reaguoja į jų elgesį, prisilietimus – šuo jų neatstumia, taigi iš naujo kuria pasitikėjimo jausmą.

„Užsisklendę vaikai per kaniterapiją pradeda bendrauti, jie ima kalbėti apie savo traumas, kai kurie apie jas tiesiog ima pasakoti šuniui, nes specialistui atsiverti per sunku“, – apie vaikų patirtį pasakoja A. Lacitė.

Mondisso/Pixabay nuotr.

Terapijos metu šuo gali būti ne tik pasyvus stebėtojas, kuriantis pacientui jaukumo jausmą, bet ir aktyvus pagalbininkas, pavyzdžiui, kineziterapijos užsiėmimuose, kuriuose vaikai turi daryti tam tikrus pratimus, šuo gali mankštintis kartu su pacientu ar net parinkti judesių eiliškumą.

V. Pakalniškienės teigimu, moksliniais tyrimais nustatyta, kad būnant su šiltakrauju gyvūnu ir jį glostant keičiasi visa žmogaus neurofiziologija: pakinta smegenų veikla: išsiskiria dopaminas, atsakingas už mūsų gerą savijautą ir laimę bei oksitocinas – empatiškumo ir meilės hormonas, krinta streso hormono kortizolio lygis, sumažėja skausmo pojūtis.

Terapijos metu šuo būna labai susikaupęs – jam tai irgi nelengva užduotis, – todėl jis greitai pavargsta. V. Pakalniškienė sako, kad šuns darbo valandos turi būti griežtai fiksuojamos: „Šuo, kaip ir žmogus, gali perdegti, jis negali dirbti 8 valandas per dieną. Jeigu savininkas nepastebi savo šuns perdegimo ženklų, gali kilti ir nelaimių, todėl svarbu mokėti jį stebėti ir laiku sustoti.“ Po darbo toks šuo, kaip ir įprasti augintinai, ilsisi bei leidžia savo laisvalaikį – jis gyvena namuose kartu su savo šeimininku, kuris yra ir jo darbo partneris. V. Pakalniškienė sako, jog ji pati daugiausia dirba su vaikais ir paaugliais, o jai talkina vengrų vižlų veislės kalytė Vėtra.

Tam, kad galėtų profesionaliai dirbti su pacientu, šuo, kaip ir jo šeimininkas, turi baigti mokymus ir sėkmingai išlaikyti egzaminus. Pasak V. Pakalniškienės, šuo turi būti valdomas bet kokioje situacijoje bei paklusti ne tik savo šeimininkui. Tačiau to dar neužtenka – kartais tokiam darbui netinka šuns temperamentas: jam nepavyksta susikaupti arba nepatinka glostymas. Egzaminuose kinologai tikrina šuns jautrumą lietimui, garsams, kvapams, vizualiems dirgikliams.

Šeimininkas, prieš treniruodamas savo šunį tokiam darbui, pats turi įgyti išsilavinimą. V. Pakalniškienė teigia, kad šiuo metu kaniterapija profesionaliai gali užsiimti psichologas, kineziterapeutas, logopedas, ergoterapeutas, spec. pedagogas ir kitų panašių specialybių, susijusių su žmogaus fizine ar psichologine raida, atstovai. Pasak jos, dirbantieji Kaniterapijos asocijacijoje be savo specialybės dar turi būti baigę mokslus, konkrečiai susijusius su kaniterapija. Kadangi Lietuvoje tokių mokslų kol kas nėra, jie yra baigę mokslus Lenkijoje, Amerikoje, Vokietijoje ir kitose šalyse, kur kaniterapija yra oficialiai ar bent jau dalinai įteisinta.

Gyvūnų terapija, kaip papildomas gydymo būdas,  Lietuvoje kol kas nėra oficialiai įteisinta, todėl V. Pakalniškienė baiminasi, kad neatsakingai žiūrint į šį užsiėmimą, jis gali tapti kažkieno saviveikla, o tai, anot jos, pakenktų tiek pacientui, tiek terapijoje dalyvaujančiam gyvūnui.

Sėdėjimas ant žirgo gali išmokyti vaikščioti

Žirgų terapija, dar vadinama hipoterapija, iš visų kitų pirmiausiai išsiskiria tuo, kad jos metu žmogus sėdi ant gyvūno. Tai, pasak Sveikatingumo, hipoterapijos ir sporto centro specialistės Jurgitos Rutkienės, turi didelę psichologinę naudą. „Jeigu žmogus nevaikšto, nuolat sėdi neįgaliojo vežimėlyje, aplinką jis visada mato tik iš apačios. Tai labai kenkia žmogaus savivertei, menkina jį. Todėl kai jis atsisėda ant žirgo ir visas pasaulis yra jam po kojomis, savivertė kyla – žmogus suvokia, kad jį visi pastebi, jis gali valdyti žirgą ir šis didelis gyvūnas jo klauso“, – pabrėžia J. Rutkienė.

Pasak jos, daug ką reiškia ir tai, kad prieš užsėsdamas ant žirgo pacientas turi išmokti nugalėti nepasitikėjimą šiuo dideliu gyvūnu. Specialistė teigia, jog sunkiausia baimę įveikti būna vaikams. Tam, kad jie apsiprastų, pirmiausiai glosto žirgą, neša jam skanėstus, tada užsėda ant jo su specialistu ar tėvais, dar drąsiau pasidaro jei žirgu prajoja vyresnis brolis ar sesė. Žirgas jaučia ant jo užsėdusio žmogaus galimybes ir nusiteikimą, taigi terapijos metu būna labai įdėmus, susikaupęs ir saugo savo pacientą.

J. Rutkienės asm. archyvo nuotr.

Nepaisant psichologinės naudos, žirgai labai padeda ir siekiant atstatyti paciento fizinę būklę. „Kai pacientas sėdi ant einančio žirgo, žmogaus dubens ir nugaros judesiai yra identiški sveiko einančio žmogaus judesiams, todėl taip galime mokyti taisyklingos eisenos, lavinti giliuosius raumenis, kurie yra tarp stuburo slankstelių – jie ir užtikrina taisyklingą laikyseną. Taip pat stiprinami ir svarbūs gilieji pilvo raumenys, kurių sporto klube ištreniruoti nepavyks – juos galime išlavinti tik labai specifiniais ir mažyčiais judesiais, nes kai tik atliekame sunkesnį pratimą, krūvį pasisavina viršutiniai kūno raumenys“, – apie fiziologinę hipoterapijos naudą pasakoja kineziterapeutė J. Rutkienė.

Sėdėdamas ant žirgo žmogus turi laikytis, taigi gerėja pusiausvyra, koordinacija, savęs pajautimas erdvėje. Būtent dėl šios priežasties, pasak specialistės, jei paciento būklė leidžia, pirmuosiuose terapijos užsiėmimuose stengiamasi jį sodinti ne į balną, o tiesiai ant žirgo: „Kai sėdime neturėdami balnakilpių, mūsų dubuo ir juosmuo yra priversti judėti taip, kaip reikia. Tai padeda sumažinti asimetriją tarp kūno pusių, o nuo žirgo sklindanti šiluma, kurią pacientas jaučia tiesiogiai, padeda atsipalaiduoti“, – sako specialistė.

Hipoterapijos ir sporto centras remiasi Vokietijos modeliu – ten hipoterapiją gali atlikti kineziterapeutas, kuris taip pat yra ir raitelis sportininkas. Pati J. Rutkienė sako jau ilgai užsiimanti žirgų sportu, yra baigusi socialinę pedagogiką ir psichologiją, kineziterapiją, taikomąją kūno kultūrą, galvojo ir apie tobulinamasi užsienyje, tačiau šios minties atsisakė: „Jei užsienyje baigčiau hipoterapijos mokslus, jie čia vis tiek nebūtų pripažinti, nes pas mus ji nėra oficialiai reglamentuota“.

Delfinai skatina bendrauti ir reikšti emocijas

„Delfinas labai stipriai motyvuoja bendrauti ir atsipalaiduoti atvirai reikšdamas savo emocijas, džiugesį. Jis – iš prigimties labai smalsi ir bendraujanti būtybė. Delfinai įpratę daug komunikuoti tarpusavyje, savo bendruomenėje yra pasidalinę aiškiais vaidmenimis: kol visas būrys sotinasi, vienas iš jų plaukioja aplinkui, dairosi, ar neatplaukia orka, kuri sukeltų pavojų, ir siunčia apie tai signalus. Delfinės labai auklėja savo mažylius – jei delfiniukai per daug dūksta, mama juos drausmindama palaiko prispaudusi prie dugno“, – pasakoja Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumo viešųjų ryšių skyriaus vedėja Nika Puteikienė.

Pasak jos, delfinas ir žmogų pasitinka su smalsumu bei noru bendrauti: „Kai žmogus prieina prie baseino, delfinas priplaukia ir susidomėjęs žiūri į jį. Norėdamas bendrauti jis iš pradžių užtėkš ant žmogaus kelis vandens lašus, tarsi kviesdamas, provokuodamas ateiti pažaisti. Jei kelių lašų neužtenka – užtėkš vis daugiau ir daugiau, kol žmogus liks visiškai šlapias“, – pasakoja N. Puteikienė.

adriandankowiakowski/Unsplash nuotr.

Jos teigimu, sutrikimų, su kuriais dirbama delfinų terapijoje, amplitudė plati: nuo autizmo spektro sutrikimų iki cerebrinio paralyžiaus. Būtent dėl delfino smalsumo, polinkio reikšti savo emocijas, terapija labai padeda pacientams, turintiems autizmo spektro sutrikimų, kuriems sunku bendrauti ir prisitaikyti prie socialinės aplinkos. N. Puteikienė teigia, jog biomedicininiais tyrimais nustatyta, kad po delfinų terapijos pagerėja autizmo sindromą turinčių vaikų miego kokybė, savarankiškumas, gebėjimas susikoncentruoti į vieną veiklą.

Kadangi terapijoje dalyvauja tie patys delfinai, kurie atlieka pasirodymus, užsiėmimuose kartu su psichologu ar kitu specialistu dalyvauja ir jų treneris: „tai labai atsakingas darbas, nes, nepaisant delfino draugiškumo, neatsargiu judesiu jis gali netyčia užgauti pacientą. Delfinas gali sverti net apie 300 kg“, – sako N. Puteikienė.

Iš pradžių terapinis užsiėmimas vyksta sausumoje, kol pacientas pripranta prie delfino, jį prisijaukina, nugali baimę, o tada prasideda užsiėmimai vandenyje. Tai, kad terapija vyksta baseine, taip pat turi didelę reikšmę – vandenyje lengviau atsipalaiduoti, išlaisvėja judesiai. Nors gali atrodyti keista, prisilietimas prie šio jūrų žinduolio yra toks pat malonus kaip ir glostant sausumos gyvūno kailį. Anot N. Puteikienės, „delfino oda švelni tarsi drėgnas aksomas, o aptakios delfino formos ramiai nuteikia pacientą“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Gyvenimas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...