captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Čepulis. Kas upelyje gyvena, arba kodėl dabar eisit maudytis su rūbais (komentaras)

Vaikystėje buvau labai „patogus“. Tėvams tereikėdavo man į rankas paduoti lazdyno kotą su pririštu valu, ant kabliuko jie nesivargindami pamaudavo blyną (ne, kad vaikui duotų) ir iki vakarienės apie mane pamiršdavo. O aš valandų valandas sėdėdavau ir žiūrėdavau į nejudančią plūdę. Nors ne žuvys man rūpėjo, dažnai ir tą meškerę pamiršdavau.
Laumžirgis palieka lervos rūbą/Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.
Laumžirgis palieka lervos rūbą/Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Mane baisiausiai masino tas svetimas, paslaptingas povandeninis pasaulis, pilnas keisčiausių gyvių. Vėliau ūgtelėjęs kaime pats darydavausi akvariumus kubile, kur girdydavo gyvulius, bet pamatę, kokią bjaurastį aš ten auginu, man atidavė seną špižinę vonią.

Tai buvo džiaugsmo, kai kibirais iš griovio vilkdavau įvairiausius padarus, kurdindavau naujuose namuose, o vėliau viską pildavau lauk, nes vanduo pradvisdavo, dėl deguonies trūkumo visi gyviai išsibėgiodavo arba išdvėsdavo.

Dar ir dabar vienas didžiausių malonumų yra prigulti ant liepto ir jo šešėlyje stebėti vandenų gyvenimą: kaip dugnu savo namelius tąso apsiuvų lervos (tas, kurias medvėžiais vadina), kaip lėtai kūdrinukės šliaužia augalų paviršiumi, gremždamos nuo jų dumblius, kaip saulėje blykčioja kuojų žvynai arba kaip ant dugno dryžuoti ešeriai stebi, ar nepraplauks kas skanesnio.

Jei pasiseka, pamatai ir kokį išlindusį vėžį ar pravinguriuoja keistas uodeguotas padaras oranžiniu taškuotu pilveliu – paprastasis tritonas.

Jus stebi juostuotasis plūdvoris/M. Čepulio nuotr.

Va ir jūs savaitgalį turėdami laisvą valandėlę padėkite išmanųjį draugą į šoną ir žvilgtelkit vandenin. Turbūt pirma, ką pastebėsit, tai visiems gerai pažįstamus čiuožikus, kurie tik ir laukia, kol koks nelaimėlis vabzdys įkris vandenin.

O žinojot, kad čiuožikai yra blakės ir, kaip ir dauguma blakių, itin plėšrūs? Pamenat, kaip animaciniam filmuke mielasis čiuožikas gelbėjo skruzdę? Realiam pasaulyje jis į ją būtų įsmeigęs savo aštrų „straublį“ ir išsiurbęs vidaus organus.

Ramioje vietoje vandens paviršiuje sukiojasi blizgantys vabaliukai. Tai sukučiai. Jų akys padalintos į dvi dalis, kad jie savo aukas ir priešus galėtų matyti tiek po vandeniu, tiek paviršiuje.

Visai šalia kranto jus savo aštuoniomis akimis stebi vienas didžiausių Lietuvos vorų – juostuotasis plūdvoris. Jis čia tyko kokio neatsargaus vabzdžio, buožgalvio ar net žuvytės. Gal ir gerai, kad jūs jo nematot (bet dabar visada apie jį galvosit).

Dabar žvilgtelkit giliau po vandeniu (žinau, kad vis dar dairotės voro – nebijokit, žmogui jis visiškai nepavojingas), ten gyvena dar įdomesnių ir pavojingesnių padarų.

Nugarplauka/M. Čepulio nuotr.

Va, kad ir tas keistas padaras ilgomis it irklai kojomis, plaukiantis pilvu į viršų. Tai vandeninė blakė – nugarplauka. Jei jau blakė, tai, žinoma, ji plėšri ir laisvai sudoroja net buožgalvius. Jos ir jums besimaudant gali skaudžiai įsegti.

Paviršiun pasiimti oro pakyla apvalaini vabalai vabaliukai ir vėl greit neria dugnan. Tai dusios ir kūdravabaliai. Didžiausi iš jų siekia net 5 cm.

Bet turbūt man pats atgrasiausias vandens padaras – dusios lerva – ilga (6 cm), nariuota, su didžiuliais aštriais žandais ir vos palietus pradeda smarkiai raitytis. Turbūt nereikia pasakot, kad tie jos „dantukai“ nėra skirti nektarui siurbti ar žolytei graužti.

Dusios lervos žandukai (šalia matosi mažytis vėžiagyvis ciklopas)/M. Čepulio nuotr.

Tai vienas aršiausių vandens plėšrūnų, kuriam sudoroti nedidelę žuvelę yra juokų darbas. Kartais pakrantėje galite rasti juodą didelę „kirmėlę“, kurią palietus pasigirsta cypimas – ten degutvabalio lerva.

Gerai, reikia papasakoti ką nors gražaus, pavyzdžiui, apie skorpionus. Sakysit, jų pas mus nėra? Kiekvienam vandens telkiny jie tūno, pasislėpę žolėse. Vieną jų pamatyti lengva (pilkąją skorpionblakę, kuri kažkiek primena įkritusį vandenin lapą), kitą – ilgąją skorpionblakę – pastebėti labai sunku, nes ji puikiai užsimaskavusi ir panašesnė į šakelę nei į vabzdį. Ir vargšas tas padarėlis, kuris priartės prie tos „šakelės“.

Jų priekinės kojos, virtusios čiuptuvais, veikia žaibiškai. O kas tas ilgas spyglys kūno gale? Tai kvėptukas. Skorpionblakės dažniausiai vakarienės laukia prie vandens paviršiaus, o kad nereiktų nuolat kilti įkvėpti oro, tyko, iškišusios kvėptuką.

Nebepasakosiu apie visokias dėles, kurių jūs nematot, nors jų yra vos ne ant kiekvieno augalėlio, o tai išvis kojos vandenin nebekelsit.

Ilgoji skorpionblakė nelabai tilptų jums į delną/M. Čepulio nuotr.

Bet dar vieną nuostabų plėšrūną paminėti būtina – tai žirgelio lerva. Atrodo ji kaip šešiakojis šarvuotis didžiulėmis akimis, o savo plėšrumu nenusileidžia nei dusios lervai, nei suaugusiam laumžirgiui. Jos aukų tyko dugne, o joms priartėjus griebia ilga išsilankstoma lūpa su aštriomis žnyplėmis.

Šiuo metu, ypač pirmomis ryto valandomis, lervos masiškai lipa krantan, iš jų išsineria grakštūs tobuli skrajūnai, medžiotojai laumžirgiai, ir palaukę, kol visiškai susiformuos sparnai, pakyla pirmam skrydžiui.

Nors šie gyviai ir atrodo grėsmingai, bet žmogui tikrai nėra pavojingi ir tik vienas kitas gali netyčia skaudžiau „įkąsti“. Bet kai būsit prie kokio ežeriuko, įsivaizduokit minutėlę, kad visi šie išvardinti gražuoliai yra keliskart didesni už jus. Tai smagaus savaitgalio ir gerų maudynių.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Gyvenimas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...