captcha

Jūsų klausimas priimtas

Atsisakę visų istorinių asmenybių, kalbėjusių lenkiškai, nebeturėtume didikų

Nereikia neigiamai vertinti to, kad ankstesniais amžiais Lietuvoje dominavo lenkų kalba. Atmetus tuos, kurie kalbėjo lenkiškai, Lietuvos istorijoje nebeliks nė vieno Radvilos, Sapiegos ar Paco, LRT OPUS sako kultūrinės veiklos specialistė, gidė Sonata Šulcė. Anot jos, Vilnius patyrė daug sudėtingų ir varginančių etapų, todėl dabartinė epocha – pati geriausia, kai vyrauja klestėjimas ir pakilimas.
Fabrizio Verrecchia/Unsplash.com nuotr.
Fabrizio Verrecchia/Unsplash.com nuotr.

– Kaip istorikė, ką manote apie Valdovų rūmus?

– Labai džiaugiuosi šiuo projektu. Jei visuomenėje dėl to kyla diskusijos, reiškia, kad kultūra yra aktuali. Norisi, kad tos diskusijos būtų dar gilesnės ir išsamesnės, labiau argumentuotos. Džiaugiuosi, kad Valdovų rūmai yra muziejus, kurį lanko ne tik turistai, bet ir Lietuvos gyventojai. Kai į Vilnių atvyksta mano kolegos ar svečiai iš užsienio arba kitų Lietuvos miestų, su pasididžiavimu galiu juos nusivesti į Valdovų rūmus. Tai modernus muziejus, nes eksponatų pateikimas labai aiškus, struktūruotas ir interaktyvus. Muziejuje galima atrasti savo taktiką, kaip vaikščioti ir ką pamatyti, kaip tyrinėti.

Labai myliu ir kitus Lietuvos muziejus, bet daugumoje jų eksponatų pateikimas neatitinka XXI a. Valstybinės institucijos ir muziejai turi šią problemą – tai vietos, kuriose vis dar gyvenama tarsi XIX arba XX a.

Įėjus į tokį muziejų pasimeti, tau atsibosta skaityti eksponato aprašymą. Tai nepritaikyta šiuolaikiniam lankytojui ir dėl to labai gaila. Ten esantys eksponatai yra nepaprastai puikūs, tik manau, kad jų kiekį muziejuose reikėtų mažinti ir verčiau galvoti apie kuo įdomesnį pateikimą. Pavyzdžiui, muziejaus salėje gali būti ir vos vienas eksponatas. Santykis su tuo eksponatu būtų visiškai kitoks. Tokį objektą galima labai gerai ištyrinėti ir suprasti.

– Kokį istorijos etapą dabar išgyvena Lietuva? Ar vyrauja pakylėjimas?

– Tai romantizmo etapas, kuris turi daug teigiamų savybių. Taip, pakylėjimas juntamas, turbūt ir todėl, kad neseniai minėjome modernios valstybės šimtmetį. Turiu paminėti, kad vyravo žinutės „Su valstybės gimtadieniu“ ar „Su šimtmečiu“, bet nebuvo pasakyta, kad tai modernios valstybės šimtmetis. Juk valstybės ištakos siekia kur kas senesnius laikus, nuo 1009 metų. 1918 vasario 16 d. pradėta kurti būtent moderni valstybė.

Šis pakylėjimo etapas labai geras, turėtume jį tinkamai išnaudoti. Man norėtųsi, kad būtų daugiau diskusijų, įsitraukimo, ne tik vėliavų kabinimas ant lango (kas irgi yra puiku). Parduotuvėse trūko vėliavų, bet lygiai taip pat bibliotekose turėtų trūkti, pavyzdžiui, signataro Petro Klimo atsiminimų. Šimtmetis turėtų būti ne parodomoji akcija, o kažkas, kas paliečia giliau.

– Ar jums įdomūs signatarų likimai? Ką apie tai galvojate?

– Įdomus aspektas. Manau, kad turime kalbėti ne tik apie valstybės kūrimo pradžią, ne tik apie nepriklausomybės pradžią ir akto pasirašymą, bet ir valstybės kūrimą, galiausiai – jos praradimą. Pradėjus kalbėti apie Vasario 16-osios aktą reikia tęsti pasakojimą toliau. Reikia kalbėti apie signatarų indėlį kuriant valstybę, apie tai, kaip daugelis signatarų, tapusių ministrais, užėmusių aukštas pareigas, dirbo ir aukojosi. Apie tai, kokiomis sąlygomis jie dirbo, kaip naudodavo savo lėšas, namuose įsirengdavo biurus, po pusmetį dirbdavo be atlyginimo ir pan.

– Ar pritariate posakiui, kad istorija linkusi kartotis?

– Tikriausiai šis posakis atsirado todėl, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra cikliškas. Kiekvienas gali pastebėti panašumų su tuo, kas vyko jų tėvų, senelių, prosenelių laikais. Nežinau, ar istorija kartojasi. Man regis, ji eina sunkiai suvokiamomis bangomis. Yra tokių pasikartojimų, kaip karai, ligos ir pan. Tai elementarūs pasikartojimai.

– Kada Vilnius gyveno skurdžiausiai, sunkiausiai?

– Turbūt kiekviena epocha turėjo savo sunkumų. Manau, kad dabartinė epocha – pati geriausia. Tai klestėjimo ir pakilimo laikotarpis. Nuo XIV iki XVII a. Vilnius išgyveno daugybę karų ir gaisrų. Didieji gaistai nusiaubdavo pusę ar trečdalį Vilniaus. Pavyzdžiui, vien XVI a. tokių gaisrų buvo net aštuoni.

Visuomet, ypač LDK laiku, buvo sudėtingų etapų. Kartojosi ir maras, ir gaisrai, ir karai, ir kiti dalykai. Tačiau kaip patį kruviniausią laikotarpį išskirčiau XVII a. Vilnius tuo metu net šešerius metus buvo užimtas ir okupuotas maskvėnų ir kazokų kariuomenės. Jie Vilniuje viską plėšė, skerdė. Kaip rašoma prisiminimuose, gatvės buvo patvinusios krauju.

– Kada Vilniuje mažiausiai žmonių kalbėjo lietuviškai?

– Mažiausiai lietuviškai kalbėta per visą LDK laikotarpį, nes Vilnius buvo sostinė, kurioje rezidavo miestiečiai, didikai, aukštesnio rango pareigūnai, kalbėję lenkiškai. Lietuviškai kalbėjo valstiečiai. Lietuvių kalba į viešumą atėjo vėliau.

Tačiau nereikia lenkų kalbos dominavimui suteikti neigiamos reikšmės. Manęs dažnai klausia, ar vienas kitas istorinis veikėjas buvo lenkas, ar lietuvis. Manoma, kad jei jis nekalbėjo lietuviškai, buvo lenkas. Tačiau toks supratimas yra žalingas. Manau, jei atsisakysime visų, kurie kalbėjo ar rašė lenkiškai, neturėsime nė vieno Radvilos, Sapiegos ar Paco, nė vieno didiko. Taigi ir savo istorijos iki XX a. Jie visi, tiek kalbėję lenkiškai, tiek lietuviškai, buvo LDK piliečiai, Vilniaus gyventojai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Gyvenimas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close