Gyvenimas

2018.03.04 20:26

Gyventi į Airiją išvyko pats to nežinodamas: maniau, kad važiuoju atostogauti

Orijus Gasanovas, LRT Televizijos laida „Emigrantai“, LRT.lt2018.03.04 20:26

Kiekvienais metais iš Lietuvos išvyksta ne tik tūkstančiai tų, kurie šį sprendimą priėmė savarankiškai, manydami, kad kitose šalyse bus geriau ir lengviau, bet ir daugybė tų, kuriuos iškeliauti paskatina arba net priverčia artimieji.

Kartais tai būna emigrantų antrosios pusės, kurios su mielu noru liktų tėvynėje, kartais – vyresnio amžiaus tėvai, kurie patys jau negali savimi pasirūpinti, o dažniausiai emigrantais ne savo noru tampa vaikai. Nepilnamečiai asmenys, kurie dar neturi sprendimo galios, iš tėčio arba mamos išgirsta žinią, kad teks pakeisti numylėtą kiemą, mokyklą, o svarbiausia – draugus.

Vaikams tokiomis akimirkomis, atrodo, griūna pasaulis, jie prašo pasilikti, jie pažada būti geresniais ir daryti viską, kad tik tėvai persigalvotų. Deja, ne visų paklauso.

„Visi tavo pažįstami Lietuvoje, tu nepažįsti nieko kitoje šalyje. Tuo metu dar esi vaikas, kuris nori atrakcijų. Tu neieškai geresnio gyvenimo, nesupranti tokių dalykų, kuriuos pasveria suaugusieji prieš važiuodami į kitą šalį. Man atrodo, emigracija kiekvienam vaikui sukeltų šoką“, – tvirtina istorijos herojus Rokas Buika.

Iš Lietuvos į Airiją gyventi jis išvyko pats to nežinodamas. Manė, kad tai bus tik trumpa atostogų išvyka pas toje šalyje gyvenantį tėtį, tačiau Airijoje Rokas pasiliko visam laikui. Tuo metu jam buvo vos 13 metų.

„Airijoje, kaip ir ne vienas mano pažįstamas, atsidūriau atvažiavęs paatostogauti. Atsimenu, po kokių trijų savaičių važiavau dviračiu, sustoju prie šviesoforo, paspaudžiau tą pėstiesiems skirtą mygtuką, mašinos sustojo. Kažkaip pakreipiau galvą, žiūriu, antroje mašinoje, gale, sėdi mama. Tada supratau, kad kažkas blogai, nes ten mamos neturėjo būti. Grįžus namo paskambino brolis ir pasakė – na ką, Rokai, į mokyklą eisi čia“, – laidoje „Emigrantai“pasakoja vaikinas.

Roko šeima žinojo, kaip stipriai jis myli savo tėvynę, kiek daug draugų ten turi ir kaip svarbu jam žaisti lietuvišką krepšinį, todėl nujautė, kad sūnus sprendimui išvykti prieštaraus. Dėl šios priežasties buvo nuspręsta viską planuoti patyliukais, kad tik nesukeltų papildomo streso.

„Visi jau po truputį tarėsi, o aš nieko neįtariau. Atsimenu, prieš išskrendant buvau prie Gėlos ežero. Mes ten labai smagiai maudėmės ir draugams pasakiau – va, skrendu į Airiją po kelių dienų. Jie paklausė, kada grįšiu. Pasakiau – kaip visada, už mėnesio, pusantro. Bet va, grįžau tik kitais metais per Velykas“, – sako Rokas.

Laužai gatvėse ar laiptinėse – įprastas vieno Dublino rajono vaizdas

Airijos sostinėje Dubline Rokas gyvena jau septynerius su puse metų, bet iki šiol puikiai prisimena, ką jautė pirmosiomis dienomis šioje šalyje. Jis tvirtina – tai buvo būsena, kurios nelinkėtų nė vienam vaikui.

„Man buvo šokas. Visų pirma, tu atvažiuoji į šalį, kurios kalbos nemoki. Žinoma, Lietuvoje moko tos anglų kalbos, bet ji nėra tokia. Ten tu gauni pagrindus, bet jų užtenka pasakyti, kad nori pavalgyti, nori į tualetą, ir tiek. Bet, jeigu nori mokykloje į sąsiuvinį parašyti penkis sakinius, tau sunku. Galėtum apibūdinti, kad namas raudonas, bet negali pasakyti, kad namas yra ryškiai raudonas. Tai tokios mažos detalės“, – laidoje „Emigrantai“ sako Rokas.

Jis teigia puikiai prisimenantis, kaip nenorėjo eiti į mokyklą. Vos pradėjęs lankyti naują mokyklą Rokas įsivėlė į konfliktą dėl pamokų metu privalomos uniformos. Iš Lietuvos atvykęs moksleivis nenorėjo paklusti airiškoms taisyklėms ir jos dėvėti.

Tačiau tai buvo tik pati menkiausia bėda. Rokas sako, kad dar baisiau būdavo po pamokų, kai jam tekdavo grįžti į namus pačiame pavojingiausiame Dublino rajone. „Tas rajonas nebuvo gerai apibūdinamas. [...] Jame degdavo laužai.“

Laužai gatvėse ir net gyvenamųjų daugiabučių laiptinėse tapo kasdiene jauno lietuvio aplinka. Visame Dubline žmonės žinojo, kad prie tų vietų geriau nesiartinti, nes ten gyvena labai daug kriminalinių veikėjų.

Tačiau pinigus taupantys ir pigiausio būsto ieškantys emigrantai į tokius perspėjimus nekreipė dėmesio. Roko šeimai iš pradžių irgi atrodė, kad blogus kaimynus bus įmanoma kentėti, bet laužai vis nesiliovė, atvirkščiai – jų tik daugėjo.

„Būdavo, stato kažką naujo, aptveria, tai žmonės sulaužo tas tvoras, sumeta viską ir padega. Po to ateidavo kas nors su tuo nešiojamu grotuvu, susėsdavo visi apie tą laužą... Tai su žmonėmis ir nesusibendrauji, o realiai į mokyklą, kurią lankiau, iš kitų rajonų niekas neidavo, nebent važiuodavo į kitus rajonus kitas mokyklas. Mano mokykloje visi buvo tik iš to Balemuno rajono. Šiuo metu gal jis kažkiek gerėja“, – svarsto Rokas.

Šeimos pasirinktas rajonas pigiausias, nes jame niekas nenorėjo gyventi

Rokas sako, kad gyvenant Balemuno rajone jam visą laiką galvoje sukosi prisiminimai apie saugią ir ramią Lietuvą. Vaikinas pripažįsta negalėjęs patikėti, kaip tragiškai pasikeitė jo gyvenimas, kokioje bjaurioje aplinkoje jis atsidūrė.

„Rajonas, kuriame gyvenome, buvo vienas pigiausių, nes niekas jame nenorėjo gyventi. Be to, Airijoje nėra daugiaaukščių pastatų. Turiu omenyje tokius seno tipo daugiabučius kaip Lietuvoje. [...] Bet Balemune buvo likę aštuoni tokie aštuonaukščiai ar dvylikaaukščiai, nesu tikras. [...] Į juos buvo suvaryti asocialūs žmonės, kas buvo labai didelė klaida“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovas.

Anot jo, dar 1950-aisiais pradėti statyti namai buvo atiduoti asocialiems žmonėms, kurie neturėjo darbų: „Jiems buvo išdalinti butai. Jie kaip ir priklauso valstybei, bet buvo taip nugyventi, kad buvo nuspręsta juos atiduoti tiems žmonėms. [...] Vieną, o gal du kartus buvau užėjęs į tą daugiaaukštį. Ten laiptinėse gali rasti išmatų, žmonės ten vartoja narkotikus – ir maži, ir dideli, ir tėvai. Jeigu yra trys kartos vartojančių, tai nelabai gali galvoti, kad ketvirta karta bus kitokia.“

Rokas pasakoja pastebėjęs ir 12 ar 14 metų paauglius, kurie galėjo būti apsvaigę nuo narkotikų. Be to, nuolat pasirodydavo pranešimų, kad šiuose daugiabučiuose įvyko žmogžudystė: „Yra tokia įdomi statistika – gal 75 proc. žmonių, sėdinčių kalėjime, yra iš Balemuno ir jo aplinkinių vietų (šiuo metu dar gyvenu netoliese), o ta Dublino dalis nėra tokia didelė, tai procentas – didžiulis.“

Konfliktinėse situacijose gelbėdavo ūgis

Saugiai emigrantų sūnus nesijautė ir savo naujojoje mokykloje. Kai kurie bedramoksliai airiai norėjo pagąsdinti ir parodyti jam, kad jie čia turi daugiau galių.

„Iš pradžių buvo baisu. Atsimenu, pačią pirmą dieną man kažkas pradėjo spardyti kėdę – du dvynukai susėdę iš galo, tokie pikti, strazdanoti. [...] Jie tiesiog norėjo pagąsdinti, parodyti, kas čia bosas“, – pasakoja pašnekovas.

Rokas sako, kad nuo pat pradžių buvo sau pažadėjęs – patyčių ar smurto nekentės, todėl atsidūręs pavojingose situacijose jis stengėsi visiems parodyti, kad yra sportiškas ir moka apsiginti.

„Čia žmonės yra žemesni nei Lietuvoje. Aš visada buvau už visus aukštesnis, buvau labai ramus, su metais išdrąsėjau. Žinoma, kai jau esi vienuoliktokas ar dvyliktokas, tai nelabai kas lįs. Būdavo, kad norėdavo kas nors pasistumdyti, bet tai neužtrukdavo ilgai. Be to, gerai sutardavau su mūsų yearhead. Jis yra vadovas, sakykime, kaip auklėtojas, tų metų auklėtojų vadovas. Mes su juo ir kavos atsigeriame, pasipasakodavau, kas man nepatinka“, – sako Rokas.

Tautinės diskriminacijos, kurią dažnai patiria kiti emigrantų vaikai, jam pavyko išvengti. Nors dažnai būdavo tarp blogos reputacijos žmonių, mokėjo su jais bendrauti taip, kad jaustųsi saugus.

„Manau, bet kokioje situacijoje, bet kokioje šalyje, jeigu nemoki atsikirsti, ką tada gali sakyti? Gali nuskambėti pompastiškai, bet, jeigu moki atskirsti, jeigu parodai, kad nebūsi užgauliojamas, niekas „ant nervų nešokinės“. Taip yra visose situacijose – ar darbe lietuviui su lietuviu bendraujant, ar lietuviui su airiui, nėra skirtumo“, – tvirtina Rokas.

Emigracija paskatino rimčiau kibti į mokslus

Rokas įsitikinęs, kad emigracijoje nuo vienatvės kenčia ne tik suaugę žmonės, kuriems sunku pradėti dirbti ir gyventi naujoje vietoje, bet ir vaikai, kurie bijo naujos aplinkos ir neturi jokios saugios užuovėjos.

Neturėdamas su kuo leisti laisvalaikio ir bendrauti per pertraukas mokykloje, jis sako pradėjęs daug mokytis: „Lietuvoje nebuvau labai geras mokinys. Kas nors gali ir pasijuokti, nes tai visi žino, bet čia nusprendžiau – reikia kažkaip susiimti, pradėti iš naujo. Juk naują lapą turi, tai reikia jį išnaudoti. Iš neturėjimo ką veikti, pradėjau neblogai mokytis, susipažinau su naujais žmonėmis. Žinoma, atvažiavo daugiau imigrantų, tai galėjau juos įvesti į grupę. Vėliau, gal humoro jausmu, po truputį pradėjau sutarti ir su mokytojais.“

Roką nustebino itin ankstyva airių jaunuolių lytinė branda. Kurti šeimas kai kurie pradeda net dešimtoje klasėje ir tėvai tokiems skubantiems nieko nesako.

„Paauglių intymus gyvenimas čia daug ankstyvesnis. [...] Tuo metu tai kažkaip keistai atrodė. Tai detalės, bet, pavyzdžiui, važiavome į kelionę, stovyklauti į kalnus. Mūsų buvo dvi ar trys klasės. Vaikinai miega su vaikinais, merginos su merginomis – kaip ir įprasta, viskas normalu, visi tai supranta. Bet viena mergina miegojo su vaikinu ir visi suprato, kad taip yra dėl to, kad jie jau turi vaiką“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovas.

Nors per dieną uždirbdavo 40 eurų, tai laiko mažais pinigais

Rokas su mergaitėmis anksti neprasidėjo, jis turėjo gana daug veiklos ir be to. Jaunas vaikinas po pamokų dažnai padėdavo sunkiai dirbančiam tėčiui, nes iš Lietuvos atvykusiai šeimai reikėjo pinigų.

„Čia aš – išimtis. Pradėjau dirbti nuo labai ankstyvo amžiaus su tėčiu statybose. Griovėme namą, vėliau ant tų pačių pamatų statėme naują. Tada man buvo 15 metų. [...] Viską padėdavau – ir plyteles paduodavau, supjaustydavau, ir betoną išmaišydavau.

Tėvas jau vaikystėje norėjo Roką paruošti sunkiam suaugusiųjų pasauliui, kad šis suprastų, ką reiškia juodu darbu uždirbti pinigus. Vaikinas laidai „Emigrantai“ pasakoja iš pradžių uždirbdavęs 40 eurų per dieną. Vėliau ši suma padidėjo iki 50 eurų. Nors jaunam žmogui tai gali atrodyti dideli pinigai, jis sako tuo metu situaciją vertinęs kitaip, nes darbas buvo itin varginantis.

„Jeigu, pavyzdžiui, nešioji plyteles, gali būti stiprus, gali būti silpnas, bet vis tiek pavargsti bet kokiu atveju. Be to, statybvietėje turi dėvėti šalmą, specialias kelnes, net ir vasarą vis tiek dėvi saugos batus. Kelnės dažniausiai būna juodos, su baltomis į statybvietę neisi. Vasarą, jeigu karšta, gali užsidėti marškinėlius, bet nieko nenusirengsi“, – pasakoja Rokas.

Reportažo stop kadras

Darbo dienas praskaidrina klientai

Rokas tvirtina – užaugęs Airijoje nebijo jokių darbų, nes išbandė beveik viską, ko imasi daugelis atvykėlių iš Lietuvos. [...] Šiuo metu Rokas jau darbuojasi vienoje iš Dublino degalinių, kur, beje, visi jo bendradarbiai taip pat lietuviai. Vaikinas juokauja, kad ten jaučiasi lyg grįžęs atostogauti į Lietuvą.

Geriausiai apmokama darbo vieta degalinėje yra automobilių plovimas, ko dažnai ir imasi Rokas. Jis tvirtina, kad palyginus su tuo, ką darė statybose ar fabrike, šis darbas – tikras džiaugsmas, beveik atostogos.

„Mes patys plauname mašinas su plona žarna. Ten nereikia jokių monetų įdėti. Kiekvienas turi savo plovimo metodiką – aš turiu vienokią, tu – kitokią. Nuplauni tą mašiną greitai, per 10–15 min. Maža mašina kainuoja 9–10 eurų. Tai nėra labai daug už darbą“, – įsitikinęs Rokas.

Gyvendamas Airijoje lietuvis išmoko daug dažniau šypsotis ir bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Kalbėti su pirmą kartą sutiktais jis gali praktiškai apie bet ką nuo orų situacijos iki sporto, nuo maisto iki kelionių.

„Darbas degalinėje smagiausias dėl žmonių. Viską padaro žmonės. Gali darbe pavargti (ir pavargsti), bet, pavyzdžiui, susidaro eilė, laukia trys mašinos. Jau supranti, kad po pusvalandžio laukimo trečioje mašinoje žmogus bus be nuotaikos. Prieini, paklausi, kaip sekasi, ar nepavargo laukti, o jis sako – o tu nepavargai dirbti, gal pertraukėlę pasidaryti nori? Rimtai tai pasako. Čia būna, kad klausia „kaip sekasi“, bet nueina. Bet būna, kad klausia ir jauti, jog iš tikrųjų nori sužinoti“, – laidoje „Emigrantai“ sako Rokas.

Nors pašnekovas dar nebaigė mokslų – šiuo metu studijuoja turizmo vadybą – jis jau gali save išlaikyti. Vaikinas visiškai atviras, todėl sutiko pasidalinti savo atlyginimo skaičiavimais: „Per dieną uždirbu 65 eurus. Su arbatpinigiais, sakykime, 70 eurų. Jeigu per dieną uždirbi 70 eurų, tai per savaitę – 350 eurų, per dvi savaites – 700 eurų, per mėnesį – 1400 eurų. Žinoma, kai kas atitenka mokesčiams, bet aš esu studentas, todėl man mokesčiai beveik nesiskaičiuoja, kiti turi sumokėti daugiau mokesčių.“

Pagrindinis tikslas – grįžti į Lietuvą ir įkurti čia verslą

Kelis vakarus per savaitę Rokas leidžia ir krepšinio akademijoje, kur jaunuoliai mokosi profesionaliai žaisti šį žaidimą. Čia Rokas su dar keliais bendraminčiais bando gauti krepšinio teisėjų diplomus.

„Norėčiau tapti krepšinio teisėju. Iš kur tas noras? Turbūt nuo mažumės buvo, nes pas mus šeima – krepšininkai. Tėtis, mama supažindino mus su krepšiniu. Jie žaidė“, – pasakoja Rokas.

Krepšinis dar nuo Lietuvos laikų, visus tuos metus buvo ir yra Roko didžioji meilė. Nors Airijoje ši sporto šaka visai nepopuliari, savo gyvenimą aukštas vaikinas nori sieti būtent su pamėgtu žaidimu.

„Man patinka viskas, kas yra susiję su krepšiniu. Mano du mėgstamiausi internetiniai puslapiai – apie krepšinį. Jeigu kas pažiūrėtų naršyklės istoriją, vien tik tai ir matytų. Visą laiką ten skaitau straipsniu, komentuoju, parašau. Labiausiai būna pikta, kai matau su klaidomis parašytus straipsnius“, – sako Rokas.

Kalbėdamas apie savo ateitį Rokas neslepia, kad tikslą turi vienintelį – sugrįžti ten, iš kur vaikystėje jį išvežė tėvai. Ten, kur tikrai jaučiasi kaip savo namuose – atgal į Lietuvą.

„Mane tiesiog Lietuva visą laiką traukia. Kadangi esu iš Nemenčinės, visą laiką tarp dviejų miestų šokinėju – kai grįžtu į Lietuvą dažnai apsistoju Vilniuje. [...] Ateityje norėčiau gyventi Lietuvoje. Turiu tikslų apsigyventi ten po mokslų“, – neslepia Rokas.

Jis netgi turi konkrečią idėją – įkurti savo restoraną: „Norėčiau tai padaryti būtent Vilniuje. Būtent, raudonųjų stogų kvartale.“

Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19:30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius