Gyvenimas

2018.01.27 23:27

Paaiškino, kodėl kvėpuodami pilvu būsite ir sveikesni, ir laimingesni

Agnė Kairiūnaitė, LRT Klasikos laida „Manasis aš“, LRT.lt2018.01.27 23:27

Susidariusi nuomonė, kad, jeigu jau esi suaugęs, kvėpuoji krūtine, bet iš tikrųjų kvėpuoti reikia pilvu, LRT KLASIKAI sako kuksando mokytoja Toma Kumžienė. „Kvėpuojant pilvu, juda diafragma, o kartu su ja – ir visi vidaus organai. Tada jie nestagnuoja, jų funkcijos ilgiau išlieka geresnės, nesergama. Kitas dalykas – žarnyne gaminasi apie 80 proc. seratonino – laimės hormono. Jis gaminasi, esant ritmiškam, pasikartojančiam judesiui. Todėl, kai mes tolygiai kvėpuojame pilvu, seratonino tikrai daugėja“, – kalba T. Kumžienė.

– Kas yra kuksando?

Kuksando – korėjiečių sistema, lavinanti fizinį žmogaus kūną, dvasią ir protą. Kuksando į žmogų žiūri kaip į visumą. Mes turime aibę mokymų, kurie akcentuoja fizinį kūną, bet pamiršta, kad reikia nuraminti ir protą, dirbti ir su kitais dalykais. Yra daugybė energetinių mokymų, kurie nuošalyje palieka fizinį kūną.

Pagrindinis dalykas tas, kad mes mokomės sutelkti ir valdyti žmogaus energiją. Pats kuksando – yra per daugelį metų patikrintų ir labai gerai apgalvotų pratimų, susijusių su judesiu ir kvėpavimu, derinys. Turbūt pagrindinė dalis yra kvėpavimo meditacija, kurios metu mes ir telkiame tą gyvybinę energiją.

– Kam reikia mokytis kvėpuoti? Juk visi kvėpuojame.

– Ilgai ir aš taip galvojau. Mes mokomės pilvinio (diafragminio) kvėpavimo. Tai tarsi grįžimas į vaikystę, nes kūdikiai kvėpuoja pilvukais. Kažkodėl susidariusi nuomonė, kad augdamas žmogus būtinai turi pradėti kvėpuoti aukščiau, aukščiau, kvėpavimas kyla. Ir, jeigu jau esi suaugęs, kvėpuoji krūtine. Taip tikrai nėra, todėl mes skatiname grįžti prie kvėpavimo pilvu.

Kodėl? Kvėpuojant pilvu, juda diafragma, o kartu su ja – ir visi vidaus organai. Tada jie nestagnuoja, jų funkcijos ilgiau išlieka geresnės, nesergama. Kitas dalykas – žarnyne gaminasi apie 80 proc. seratonino – laimės hormono. Jis gaminasi, esant ritmiškam, pasikartojančiam judesiui. Todėl, kai mes tolygiai kvėpuojame pilvu, seratonino tikrai daugėja. Per meditacijas žmonės nejučia netgi pradeda šypsotis.

Bet yra kita medalio pusė – labai ištreniruotas pilvo presas. Ir vienas, ir kitas kraštutinumas blogai, nes pertemptas presas užspaudžia visus organus ir kūnas negali normaliai funkcionuoti. Kai pilvas per didelis, vėl per daug problemų. Praktikuojant kuksando, šie dalykai susitvarko. Mes negalime sakyti, kad kuksando padės numesti svorio. Tačiau, susibalansavus energijos cirkuliacijai, žmogus pradeda labiau jausti savo kūną, tarkim, ką jam valgyti ir gerti, ko – ne. Dėl nuolatinio judesio, pratimų susitvarko labai daug dalykų.

– Skaičiau, kad pats mokymas atsirado Korėjoje maždaug prieš 9 tūkst. metų, jį praktikavo atokiai kalnuose įsikūrę atsiskyrėliai vienuoliai ir tūkstančius metų šis mokymas buvo slaptas. Kodėl?

– Sakoma, kad šiam mokymui yra apie 10 tūkst. metų. Jis atsirado, nes žmonėms reikėjo išgyventi per karus, susirėmimus ir pan. Vėliau jį papildė gyvenimo eliksyro ieškojimas. Korėja turbūt buvo viena puolamiausių šalių – puolė kinai, mongolai, japonai. Kadangi šis mokymas buvo vienas Korėjos stiprybės šaltinių, jį imta nuo svetimšalių slėpti kalnuose.

Prieš 51 metus vis dėlto buvo nuspręsta šį mokymą paskleisti Korėjoje ir pasaulyje. Ši misija buvo patikėta žmogui, su kurio sūnumi mes bendraujame ir iš kurio perėmėme šį mokymą. Tas žmogus nusileido iš kalnų į Korėją, parengė meistrus ir grįžo atgal į kalnus. Jau daugelį metų niekas nėra apie jį nieko girdėjęs. Jam jau turėtų būti gerokai per 80 metų. Bet mes bendraujame su sūnumi ir šį mokymą gauname iš pirmos linijos, todėl jis absoliučiai nepakitęs, nekomercializuotas, nesutrumpintas.

– Užsiminėte, kad kuksando – sistema apie gyvybines energijas. Kai kurie žmonės tokius dalykus vertina labai skeptiškai.

– Tos gyvybinės energijos Rytų pasaulyje, Rytų medicinoje egzistavo visą laiką. Tai vienas pagrindinių dalykų. Tai, kad mes to nesimokėme ir apie tai nežinome, nereiškia, jog tai neegzistuoja. Žmogaus kūnas sutvertas taip, kad daugelį problemų, susijusių ir su sveikata, ir su emocijomis, lemia sutrikusi energijos cirkuliacija. Kvėpavimu ir specialiais pratimais cirkuliaciją sutvarkius, kūnas labai daug dalykų ištaiso pats. Bet kuksando tikrai nėra gydymas.

– Kokios įtakos kuksando praktikai turi mentalitetas, kultūra? Ar gali ji turėti tokį pat poveikį lietuviui, kaip korėjiečiui?

– Be jokios abejonės, gali ir turi tą patį poveikį. Nes tai darbas su gyvybine energija, kurią turime visi. Reikia pasakyti, kad kuksando nėra religija. Tai – praktika, apimanti kvėpavimą, fizinius pratimus. Mes konsultuojamės ir su sporto medicinos gydytojais, ir su kineziterapeutais, ir su kitais specialistais ir gauname patvirtinimus ir iš Vakarų medicinos pusės, kodėl tas mokymas geras.

– Meditacijos poveikį sveikatai pripažįsta ir tradicinė Vakarų medicina. Ką gali meditacija?

– Žmonės, kurie praktikuoja, sako, kad susitvarko miego sutrikimai: jie greičiau užmiega, miega giliau, atsikelia žvalūs. Labai daug kas pamini, kad praėjo galvos skausmai, migrena. Žmonės tampa energingesni, ramesni, išmoksta kovoti su stresu, nebe taip aštriai reaguoja į aplinką. Turbūt kad neišmokus taisyklingai kvėpuoti su aplinka ir stresu kovoti apskritai neįmanoma.

– Kokio amžiaus žmonės praktikuoja kuksando?

Kuksando tinka įvairaus amžiaus žmonėms. Netgi sakyčiau, kuo vyresnis žmogus, tuo jam ta praktika bus priimtinesnė, nes labai jauniems žmonėms gana sudėtinga paaiškinti apie kvėpavimą, meditaciją – jie neturi laiko, jie bėga, jie laiką leidžia energingiau.

– Ar mums toks mokymas nėra svetimas? Ar nėra kažkokio ekvivalento mūsų, lietuvių, pasaulėžiūroje?

– Ekvivalento nesu aptikusi, bet gal ir yra. Lyginant kultūriškai, nebūtina kalbėti vien apie praktikas. Mūsų mokytojas labai akcentuoja, kad žmogus pirmiausia turi atkreipti dėmesį į regioną, kuriame yra, metų laiką ir pagal tai rinktis gyvenimo būdą (tarkim, ir maistą). Pavyzdžiui, mes vis prašydavome, kad jis atsiųstų mums ženšenio. Bet jis kartą pasakė, kad turime susirasti „ženšenio“ čia – atsiųstas tikrasis ženšenis padės, bet savas padės labiau, nes bus iš mūsų teritorijos.

Kartą į savo draugų sodybą nusivežėme ir mokytoją. Jis ryte atsikėlė, pamatė pievą, pilną pienių, ir su džiaugsmu sako – žiūrėk, ką jūs turite. Sakau – čia pienės. Jis sako – taip, jums reikia jas naudoti. Pasirodo (gal čia daug kam ir žinoma), kad pienių naudingi ir lapai, ir šaknys, ir žiedai. Tai praktiškai mūsų „ženšenis“. O mes jas šienaujame, naikiname.