Mada yra ne diktatūra ar taisyklių vadovėlis, o kūryba, būdas pasakoti apie save, portalui LRT.lt sako mados stilistė, dizainerė, dėstytoja, knygų autorė ir tinklaraštininkė Laura Mizgirytė-Latour. Ji siūlo pamiršti taisykles – jos reiškia ribas, juk klaidos gali tapti tendencijomis, o „klaidingai“ besirengiantis – tendencijų pranašu.
– Dažnai kalbame apie tai, kad drabužiai suteikia mums pasitikėjimo savimi. Pritariate Coco Chanel minčiai, kad kiekvienas iš namų turėtume išeiti apsirengę taip, tarsi šiandien sutiksime didžiausią priešą?
– Pritariu. Tačiau tai nereiškia išeiti su tirštu makiažu 6 ryto. Kiekvienai vietai, laikui ir situacijai – tam tikra karinė uniforma ir karo veidas. Mano vyras, kai pasidažau raudonai lūpas, vadina tai „karo veidu“ – nes raudonom lūpom negali žiūrėti į batus ar mykti vengdamas akių kontakto.
– Ne paslaptis, kad moterys mėgsta paburbėti, jog neturi, kuo apsirengti. Panašu, kad stilistai jų skundų išklausė ir pasidalijo daugybe patarimų, kaip šią problemą spręsti. Pavyzdžiui, pateikė sąrašą drabužių – spintos būtinybių (džinsai, klasikinis švarkas maža juoda suknelė ir t.t.). Jei šie drabužiai bus visose spintose, veikiausiai ir stilius visų bus labai panašus. Kaip teisingai interpretuoti šią taisyklę?
– Pirma, pamiršti taisykles. Stiliuje, kaip jau parodė gatvės mada, taisyklės reiškia ribas: kuo aršiau jos brukamos, tuo griausmingiau jos laužomos, virsdamos naujomis tendencijomis. Taip elgiasi ne tik gatvės pamaivos, dizaineriai taip pat.
Aišku, yra bendri dalykai – tai proporcijos, struktūra, kontrastai, spalvų gama, faktūros, bet tai nėra vien tik stiliaus taisyklė, ji galioja visose su estetika siejamose srityse.
„Neturiu ką rengtis“ dažniau reiškia „man nuobodu“, o nuobodi minėta uniforma problemą tik pagilins. Spintos būtinybės priklauso nuo gyvenimo būdo: restauratorė neturės ką veikti su aukštakulniais ar perlais, o mados gerbėjai rūpės unikalūs dalykai labiau, nei „visiems tinkantys“ ir visų spintose nuobodžiaujantys vienodi dalykai.
Spintoje būtina yra tai, kas tinka mūsų gyvenimo būdui ir asmenybei: nors balti marškiniai yra liuks, bet gal ji moka derinti printus ir raštus, tad rinksis gėlėtus marškinius kaip esminius, derindama juos su languotu oversize švarku. Ir taip toliau.
– Neretai siūloma pasidaryti spintos reviziją ir drąsia ranka atsikratyti drabužių, kurie neteikia džiaugsmo ar nedera su kitais. O ir pirkti drabužius patariama tik gerai pagalvojus apie tai, kas jau sukabinta spintoje. O kur apsipirkinėjimo malonumas, jei negali pirkti visko, kas patinka?
– Apskritai esu prieš išmetinėjimą lengva ranka: tai skatina vartotojiškumą. Išmeskime, kad padarytume vietos naujiems daiktams. Turėtume prisirišti prie savo daiktų, kad juos vertintume, saugotume ir siektume ilgiau dėvėti, o ne mėtyti.
Drabužiai nėra šiaip skudurai: tai yra mūsų patirtys ir gyvenimo įvykiai, savotiškas dienoraštis. Iš kelionių niekada nesivežu visokių suvenyrų ar niekniekių, kurie renka dulkes – parsivežu drabužį, jį vilkėdama šypsausi atsimindama kelionės įspūdžius.
Apsipirkimas gali apkarsti nuolat sukant galvą ar daiktas tiks prie visko: viena, jis neturi tikt prie visko, užteks kad tiks bent su kažkuo. Antra – pareini su tuo daiktu, išsimatuotji su visu garderobu, ir, jei netinka – grąžini. Jokios dramos. Nebandydamas, neieškodamas, niekada ir nerasi.
– Prieš trejetą metų pasirodė jūsų knyga, kurioje aprašote dešimt skirtingų mados stilių. Jei klausytume tų, kurie sako, jog moteris visą sezoną gali išsiversti vos su 20-30 daiktų (drabužių, batų, rankinių ir kitų aksesuarų), ar tikrai galėtume iš tiek daiktų susikurti skirtingo stiliaus derinių?
– Aš galiu išsiversti su džinsais, marškiniais ir vyro megztiniu. Klausimas ar to noriu. Gyvenimo būdas ir poreikiai diktuoja, kiek drabužių mums reikia.
Redaktorė, kuri kas savaitę laksto iš vieno vakarėlio į kitą, o savaitės bėgyje susitikinėja su klientais ir partneriais, turės visai kitokių apimčių ir stiliaus garderobą, nei mama, kuri dirba iš namų.
– Kai tiek visokiausių patarimų ir taisyklių, atrodo, kad stilius – tikrų tikriausia matematika. Vadinasi, tam tikrą stilių žinodami taisykles galime susikurti visi?
– Stilius yra įgūdžiai, t.y. jo išmokstama per tiesioginę patirtį, kaip ir maisto gaminimo. Jį gali susikurti visi, kurie to siekia. Žmogus, kuris madą vadina tuštybe, o drabužius – skudurais, greičiausiai nesidomi, kaip susikurti stilių, ir jokios taisyklės jo neprivers to padaryti.
– Ko vis tik turi paisyti visi, net ir drąsiausiai eksperimentuojančios stileivos? Ar yra dalykų, kurie mados pasaulyje niekada nepasens ir nepasikeis?
– Mada atspindi tam tikrą laikotarpį – kultūrines, socialines vertybes, politinį ir ekonominį stovį. Ekonomiškai turtingais laikais mada yra daugiasluoksnė, sudėtinga ir įmantri. Kai griežtos socialinės normos spaudžia į rėmus, tada liemenis suspaudžia korsetai.
Krizių metu, kaip pavyzdžiui Didžiosios depresijos laiku, atsiranda minimalistinio garderobo, daiktų, tinkančių visiems ir visur idėja – būtent tada atsirado juoda maža suknelė.
Dabartinė mada nėra tik estetika ir tendencijos: ji gali tiesiogiai atkreipti dėmesį į problemas („the future is female“ ir panašūs politinių-feministinių užrašų marškinėliai, į ekologiją sugestijuojanti vintažo tendencija), parodyti vidurinį pirštą taisyklių piršėjams (normcore tendencija, bjaurūs sportbačiai, oversize).
Visiems ir visada galiojančių taisyklių nėra ir neturėtume jų ieškoti. Modernioje madoje nieko nėra seno: svarbu ne kas, o kaip tai pateikiama. Pagaliau mada yra ne diktatūra, taisyklių vadovėlis, o kūryba, būdas pasakoti apie save.
– Esate ne kartą sakiusi, kad neturėti stiliaus – irgi savitas stilius. Ką turite omenyje? Veikiausiai vis tiek kiekvienas turi tam tikrą savitą braižą, kažkuo yra išskirtinis...
– Atsakėte į savo klausimą. Aš neturiu vieno stiliaus, būtų liūdna. Mano garderobe yra visko – nuo raukiniuotų suknyčių iki raumeningo vyriško stiliaus, pilkų nykių džemperių, blizgančio vintažo ir smigiausių aukštakulnių šalia nudaužytų konversų.
Jei rinkčiausi vieną stilių, turėčiau tą raukinuotą suknelę derinti su aukštakulniais bateliais, bet aš ją derinu su vyriško stiliaus brogais, bjauriais sportbačiais ir kampuotu švarku.
– Norisi būti ir stilingoms, ir madingoms. Tačiau ar pakanka nusipirkti (arba savo spintoje susirasti) vieną kitą madingą daiktą, kad galėtume žaisti tą smagų mados žaidimą?
– Jei labai patinka, tai ir pirk, negalvok ar nešiosi po 5 metų – koks skirtumas, kas po 5 metų. Mylimus daiktus randame kur pritaikyti ir po 10-ies. Vienai maži, tik jai vienai įžiūrimi madingos spalvos auskariukai padeda jaustis madingai, kitai reikia kas sezoną susikalti bent porą naujų derinių nuo galvos iki kojų.
Mada motyvuoja, pakelia nuotaiką, tai yra toks pat malonumas, kaip skanus maistas, geri filmai ir kelionės.
– Kokios ryškiausios šių metų pavasario-vasaros tendencijos?
– 2019-aisiais apskritai yra labai ryški moters „čia ir dabar“ tema: kokia ji moderniame pasaulyje, tad dizaineriai galinėjasi su moters įvaizdžiu. Tendencijos tai atspindi – nuo super moteriškų linijų iki kampuotų, ultravyriškų derinių ir vyriškumo/moteriškumo kontrastų, nuo eksceso iki asketizmo.
Pavasarį-vasarą tendencijos daugiau mažiau panašios, tad rūpintis pasenusiu garderobu nebus reikalo: pirmoje vietoje suknelės, nuo minimalistinių slip dress iki ekstremaliai raukiniuotų ir devintojo dešimtmečio siluetų, nėriniai, permatomi audiniai, bohemiškos, septintojo dešimtmečio plevėsos ir rankdarbiškos detalės, jei rankovės – tai masyvios arba ilgos.
Iš aštresnių tendencijų, savo egzistavimą tęsia dviratininko šortai, šortų kostiumai ir skanių spalvų kostiumai apskritai, skarelių printai. Ypač įsimintinos plačios kelnės aukštu juosmeniu, kargo elementai, masyvios kišenės, dideli, tarsi darbiniai kombinezonai, išbalintas denimas.
Kiti – įprasti šiltojo sezono įtariamieji: balta, miksuoti printai, atviri pečiai arba vienas, asimetrija, plisuoti audiniai, blizgantys audiniai, žvyneliai, gilios iškirptės ir panašiai. Nors metų spalva – gyvo koralo, tačiau tendencijų spalvų gama yra nuo-iki, su ryškiu prioritetu jau kelis metus dominuojančiam sodriam spalvynui: terakotos, garstyčių, aukso, ciberžolės.
Intensyvaus dėmesio sulaukė smelinės, balintos kavos, kakavos, įdegusios odos spalvų paletė. Man patinka juodos tendencija vasarai – beveik egzotiškai atrodo juoda suknelė per karštį.
– Kaip žinia, juoda Lietuvoje – visada madinga, nors po truputį atsiranda daugiau spalvų ir mūsų garderobe. Ar teisinga manyti, kad su juoda niekada neprašausi ir visada būsi susiderinusi. Ar tikrai mokame derinti juodus atspalvius tarpusavyje?
– Jei mintis įsilieti į juodulių minią nekelia nerimo, tada pirmyn. Tačiau juoda nemėgsta kitų spalvų šalia savęs – ji tokia egoistiška madam, kuriai labiausiai patinka jos pačios kompanija. Jei esate ištikima juodai, tada svarbu skirtingų juodų audinių ir faktūrų deriniai – jie atrodys mažiau plokšti: oda su grubiu mezginiu, šilkas, vilna, aksomas, velvetas, plisuoti, pasišiaušę – ryškūs paviršiai.
Vyresnes moteris juoda gali sendinti, ypač, kai ji prie veido – juoda pagilina visas raukšleles, patamsina paakius, išryškina nuovargį.
Kažkada keičiau 60+ moters stilių: ji atvyko į projekto fotosesiją su juodu pieštuko sijonu ir pilka bliuzele, atrodė nei laiminga nei stilinga, tiesiog nuobodžiaujanti. Apvilkau ją dulksvos rausvos spalvos (blush) suknele, mėlynai-baltu buklė paltu, apaviau mėlynais aukštakulniais. Ji mane apsikabino dėkodama, o nuotraukose švytėjo iš pasitenkinimo ir pasitikėjimo savimi. Tad neidealizuokim juodos.
– Tikros madistės mėgsta sakyti, kad mada yra ganėtinai chaotiška ir šiandien galima derinti tai, kad atrodo nesuderinama. Jei tai tiesa, ar galime padaryti kokių nors mados, stiliaus klaidų? Kas apskritai gali būti laikoma mados klaida?
– Kaip minėjau – klaidos gali tapti tendencijomis, o „klaidingai“ besirengiantis – tendencijų pranašu. Bijant padaryti klaidų, kažko naujo neatrasi ir neišmoksi.
Man didžiausia klaida yra aklas kopijavimas. Tada pažiūri ir galvoji – „aha, ji atrodo kaip ta ir ta, mačiau ten ir ten“.
Kita klaida – kuklumo, vienos rūšies moteriškumo, subtilumo brukimas ir dėmesio siekimo demonizavimas. Subtilus (pagal žodyną – nepastebimas) tai toks nykus lietuviško stiliaus identiteto bruožas, kurio mums nepavyksta atsikratyti.
– Dar vienas dažnas patarimas – investuoti į kokybiškus, bazinius, lėtosios mados drabužius, o greitajai madai nereikia išlaidauti. O kaip atskirti, kas ta lėtoji mada, jei net kai kurie žinomi dizaineriai siuva panašiomis sąlygomis, kaip ir greitosios mados ženklai?
– Jei žinai, kad neatsibos tas bazinis daiktas metų metus, sezonas po sezono, tada aišku, investuok. Bet jei kaupi pinigus daiktui, kurio šiaip negali įpirkti, tai yra toks pat neprotingas sprendimas, kaip pirkti tik todėl, kad pigu.
Pirkti tai, ko reikia, patenkina mados poreikius, tinka biudžetui ir kas yra sąmoninga šiuolaikiniame mados kontekste: atsisakyti brangiakailių žvėrelių drabužių, svarbu natūralūs pluoštai, privengti 100 proc. poliesterių ir akrilų (skaityti etiketes), nes šie yra didžiulė mados ekologijos ir etikos problema.
Neišmetinėti pirmai progai pasitaikius, o atiduoti tiems, kam reikia, iš rankų į rankas. Nusipirkti padėvėtą daiktą (turint omeny modernios mados apsukas, jis bus padėvėtas daugiausia kelis kartus), nes tokiu būdu neprisidėsim prie vartotojiškumo, godumo problemos ir aplinkos taršos.
– Gyvenote Lietuvoje, JAV ir net Japonijos saloje. Kaip manote, ar labai skiriasi žmonių stilius priklausomai nuo jo gyvenamosios vietos? Juk visi žirime kone tuos pačius filmus, laikomės tų pačių mados tendencijų, stiliaus patarimų, žiūrime tų pačių mados dizainerių kolekcijas ir pan...
– Žinoma skiriasi. Stilių veikia tradicijos, klimatas, kultūra, grožio kanonai, ekonomika ir socialinė atmosfera. Japonijoje geidžiama moteris yra moteriška, jauna, infantili – tai diktuoja stiliaus pasirinkimus, nepaisant to, ką sako vakariečiai ar tendencijos.Japonai turi daug savo dizainerių, gilias ir unikalias tekstilės tradicijas, jų tradicinis kostiumas (ne tik kimono) veikia kūrybą ir siluetus.
JAV irgi kitaip – kiekviena valstija turi savo identitetą, kuris suformuotas pagrindinio emigrantų sąstato, istorijos, jau neminint klimatinių zonų. Tad ten pasirinkimai irgi skirias. Negalime sumalt visko į vieną krūvą. Kuo daugiau kapstausi šalių identitetuose, ieškodama atsakymų „kodėl“, neteisdama, tuo daugiau skirtumų pastebiu, juos gerbiu ir pritaikau save, kai keliauju.
Juk Vidurio rytams neįbruksi trumpos juodos suknelės, teigdamas, kad tai yra svarbiausias garderobo dalykas. Jie jos negali nešioti dėl kultūrinių skirtumų.
