Gyvenimas

2019.04.05 05:30

Vilniečiai dukrai samdo kiniškai kalbančią auklę, bet išmokyti nori ne kalbų, o empatijos

Gintarė Micevičiūtė, LRT.lt2019.04.05 05:30

Vilniečiai savo dukrai, kuriai beveik pusantrų metų, ieškojo auklės. Situacija būtų gana standartinė, jei ne viena detalė – auklė turėjo mokėti kinų kalbą. Jauni tėvai su Kinija niekaip nesusiję ir net nenori, kad jų dukra nuo mažens prabiltų kiniškai. Tačiau jie įsitikinę, jog taip lavinama mergaitė įgys kitų suaugus reikalingų įgūdžių ir savybių, pavyzdžiui, empatijos, o ir kinų kalbą lengviau išmoks, jei tik panorės. Specialistai sutaria, kad maži vaikai labai imlūs, bet perspėja tėvus savų poreikių neiškelti aukščiau nei vaiko.

Vilniečio Martyno Kairio dukrai – kiek daugiau nei metai, mergaitė bando tarti pirmuosius žodžius savo kalba. Jauni tėveliai juokauja, kad gal pastangos atsipirko ir pirmagimė jau išmoko kinų kalbą. M. Kairys su žmona apsisprendė dukrai ieškoti auklės, mokančios kinų kalbą, nes pasak jų, nemažai tyrimų rodo, jog vaikams iki metų, o kartais ir iki trejų, nuolat girdėjusiems įvairių kalbų, tai praverčia ateityje. Užaugę jie lengviau išmoksta girdėtas kalbas, atpažįsta jų garsus.

„Tai nereiškia, kad šiame amžiuje jie kažką išmoksta, bet jų girdėjimas tampa kitoks. Kai dirbau Kinijoje, mokiausi šios kalbos, ji tikrai nėra pati lengviausia kalba pasaulyje. Manome, kad anglų kalbą dukra ir taip išmoks, jos tarimas nėra sudėtingas. Todėl nusprendėme, kad verta atkreipti dėmesį į kinų kalbą, jos gali prireikti ateityje “, – portalui LRT.lt teigė M. Kairys.

Pasak jo, tiesioginio bendravimo su vaiku negalima pakeisti tiesiog, pavyzdžiui, įjungiant užsienio kalba skambančių dainų ar pasakų.

„Įjungus garsą, mažas vaikas tik iš pradžių susidomės, o paskui jam tai taps tik fonas. Vaikai daug labiau įsijaučia ir kitaip priima informaciją, kai su juo bendrauja žmogus, į jį žiūri, stebi. Vaikas kalbą susieja su žmogumi. Jei tas pats žmogus kalbėtų skirtingomis kalbomis, vaikui būtų sunku, bet jei viena – tai vaikui tik į naudą. Net jei lėlė kalbėtų kita kalba, vaikas lėlę ir kalbą susietų. Su žmona kalbame lietuviškai, bet ji puikiai kalba rusiškai, todėl esame nusprendę, kad su vaiku ji kalbės rusiškai“, – apie nestandartinius pasirinkimus kalbėjo M. Kairys.

M. Kairio sesers vyras kalba prancūziškai, o mama – lietuvių kalbos mokytoja, tad mergaitė nuo mažens girdės ne tik daug įvairių užsienio kalbų, bet ir taisyklingą gimtąją kalbą. Tiesa, šeima nėra užsibrėžusi tikslo užauginti dukros poliglotės. Jiems daug svarbiau, kad vaikas būtų empatiškas. 

„Įvairioje aplinkoje augę vaikai būna empatiškesni, tai, mano manymu, svarbiausia. Technologijos labai daug dalykų keičia, jos pakeis vis daugiau darbų. Bet yra tam tikrų bruožų, kuriuos atkartoti robotui sunku, vienas iš jų yra empatija. Tokių žmonių kompanijose, versluose visada reikia, o ateityje reikės dar labiau. Kai mažas vaikas mato įvairų pasaulį, kultūras, išgirsta skirtingas kalbas, jis tampa tolerantiškesnis. Tyrimai rodo, kad tada empatija būna didesnė“, – sakė M. Kairys.

Rasti auklę buvo sunku

Surasti auklę, kalbančią kiniškai, šeimai nebuvo labai paprasta – teko kreiptis į auklių biurus, ambasadas, patiems talpinti skelbimus internete. Galiausiai atsiliepė mergina iš Taivano, kurios gimtoji kalba yra kinų mandarinų, o į Vilnių ją atvedė rusų kalbos studijos. Deja, baigusi mokslus ji išvyko namo. Tačiau rudenį Kairiai planuoja samdyti kitą čia studijuoti atvykstančią ir kiniškai kalbančią merginą. Vilniečiai bandė ieškoti ir anglakalbės auklės, tačiau rasti nepavyko.

„Lietuvoje dažniausiai angliškai kalbančios auklės yra lietuvaitės. Nors jos ir puikiai kalba, gal net akcento neturi, bet žmogus vistiek pagalvoja prieš sakydamas. Kalbėti angiškai nėra natūralu. Gyvumas daug labiau jaučiamas, kai žmogus kalba gimtąją kalba. Be to, kyla klausimų, ar kalbėtų angliškai, kai liktų vienas su vaiku“, – svarstė M. Kairys.

Paklaustas, ar auklė šeimai buvo būtina, M. Kairys atsakė, kad jauniems tėveliams pagalba visada reikalinga. „Norisi pabūti su antrąja puse, išeiti pavakarieniauti. Kiniškai kalbančios auklės paslaugos mums kainavo tiek pat, kiek lietuviškai. Neįžvelgėme priežasties, kodėl tai turėtų pabloginti vaiko raidą. Blogiau nebus, brangiau irgi ne. Tad kodėl nepabandyti“, – juokėsi M. Kairys.

Jis džiaugėsi, kad Lietuvoje atsiveria vis platesnės galimybės. „Reikia džiaugtis, kad Lietuvoje yra svetimšalių, kurie galėtų mums pagelbėti, padėti mūsų mažyliams augti ir tobulėti. O mes jiems galime parodyti, kokia esame šalis, kaip gyvena lietuvių šeimos“, – mano M. Kairys.

Įpročiai padeda lengviau susitarti su vaiku

M. Kairys domisi ne tik vaiko lavinimu ir raida. Jau daugelį metų jis tyrinėja žmogaus įpročius ir tai, kaip jie formuojasi. Yra turėjęs su tuo susijusių verslų, šiuo metu kuria lipdukus, kurie padėtų tėvams formuoti vaikų įpročius.

„Suaugusiam žmogui keisti įpročius yra sudėtinga, bet vaikui tai pati pradžia, jie dar tik formuojasi. Teisingi įpročiai palengvina gyvenimą ne tik vaikui, bet ir tėvams. Padėti vaikui ugdyti įpročius turėtų būti prioritetas tėvams, nes jiems patiems vėliau bus lengviau su vaiku susitarti.

Dabar namie klijuoju lipdukus – priminimus sau. Kol kas vaikas per mažas, todėl įpročių formavimo užduotys yra skirtos tėvams. Pavyzdžiui, yra lipdukas ant žaislų dėžės. Jis primena, kad su dukra pažaidę kartu viską sudėtume atgal. Paaugęs vaikas jau tai darys pats“, – pasakojo M. Kairys. 

Svarbiausia - išmokyti vaiką atpažinti emocijas

LRT.lt kalbinti specialistai sutinka, kad emocinis lavinimas ankstyvame amžiuje yra bene svarbiausia mažus vaikus auginančių tėvų užduotis ir pabrėžė, kad daugelį dalykų mažyliai išmoksta savaime, tyrinėdami aplinką.

Paramos vaikams centro psichologė Inga Norkutė-Mueck teigė, kad 1-3 metų vaikas turi daugybę raidos uždavinių, o didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas natūraliems ir savaiminiams – užmegzti ryšį su mama, tėčiu ar kitu prižiūrinčiu asmeniu, išmokti bendrauti, tyrinėti savo kūną, jį išbandyti, atpažinti, kaip jaučiasi. Todėl svarbu, kad vaiko lavinimas lankant įvairius būrelius ar pamokas netaptų pagrindine dienos veikla.

„Nesu tikra, ar pirmenybė turi būti teikiama muzikai, kalboms ar skaičiavimui, tam dar per anksti. Tokio amžiaus vaikai mokosi kasdienėse situacijose – nubėgti, nušokti, pasukti raktą.  Labai svarbus ir natūralus aplinkos pažinimas, tyrinėjimas, išėjimas už namų durų“, – portalui LRT.lt teigė I. Norkutė-Mueck.

Kalbėdama apie ankstyvą kalbų mokymą, I. Norkutė-Mueck pridūrė, kad girdėdmas kelias skirtingas kalbas vaikas gali jausti sumaištį, jaustis mažiau saugus ar įsitempęs, nes ne viską supranta.

Pasak psichologės, empatija yra jautrumas ir pastabumas kito žmogaus emocinei būsenai bei mokėjimas tai atliepti, o atpažinti emocijas vaikai pradeda artėjant 3-ejiems metams.

„Tokio amžiaus vaikai pradeda suprasti, kad mama ar tėtis yra piktas arba linksmas. Jie gali net išmokti įvardinti tas emocijas, jei girdi jų pavadinimus. Patarimas tėvams – jie gali drąsiau ir garsiau įvardinti vaiko emocijas, gali sakyti, pavyzdžiui „tu turbūt supykai, kad iš tavęs atėmė žaiskliuką“ arba „tau turbūt liūdna, kad statomas bokštelis sugriuvo“. Visa tai padėtų vaikams atpažinti emocijas“, – sakė I. Norkutė-Mueck.

Girdėti vaiko poreikius – būtina

Psichologė Šarūnė Vienė teigė, kad ankstyvame amžiuje vaikai yra labai imlūs lavinimui ir patirčiai, tačiau pabrėžė, kad lavinimo neturi būti per daug, vaikas neturi pervargti.

„Ugdymo procesas turi kelti džiaugsmą ir malonumą. Kai jis pervargsta, lavinimo procesai siejasi su kažkuo varginančiu, nemaloniu. Būna net pirmose klasėse vaikų, kurie neturi motyvacijos mokytis, nes iki to būna perspausta“, – teigė Š. Vienė.

Tiesa, vieno atsakymo, kada vaikui veiklų pakanka, nėra – vienam ir vieno būrelio gali būti per daug, kitas puikiai jausis lankydamas tris skirtingus. Dėl to labai svarbu stebėti vaiką, kalbėti su juo ir reaguoti į jo savijautą, nuotaiką.

„Visa esmė – išgirsti vaiką ir tėvams per daug nesusikoncentruoti į savo poreikius. Tėvai dažnai nori, kad jų vaikai daug pasiektų, būtų išsilavinę.  Bet vaikas lavinamas ne tik būreliuose, o ir stebėdamas aplinką, girdėdamas garsus, taip lavinami socialiniai įgūdžiai“, – pasakojo Š.Vienė.

Ugdyti empatiją padeda ne tik vaiko emocijų atspindėjimas ir įvardijimas, bet ir, pavyzdžiui, knygų herojų aptarimas, pasvarstymai, kaip jie galėtų jaustis. Be to, pasak Š. Vienės, vaikai yra linkę kopijuoti, todėl jei patys tėvai bus empatiški, tokie bus ir jų vaikai.

„Empatija yra reikalinga tam, kad žmogus pirmiausiai pats save suprastų. Priešingu atveju kyla elgesio problemų, žmogus nepakelia savo emocijų, nes nesupranta, kas su juo vyksta. Bet kai empatijos yra per daug ir žmogus per daug įsijaučia į kito jausmus, tai irgi nėra gerai. Pavyzdžiui, jei kaimynui skauda galvą ar širdį, tai ir man skauda, per daug įsijaučiu. Empatija yra, kai suprantu save bei kitą, ir galiu jam padėti. Kai žmogus įsijaučia per daug, jis pasimeta“, – kalbėjo Š. Vienė.

Pataria nesusitelkti vien į akademinius pasiekimus

Š. Vienė minėjo, kad per stipri empatija gali išsivystyti, kai vaikas labai nori įtikti tėvams, jis nebeatskiria savo poreikių nuo mamos ar tėčio ir savuosius paaukoja.

„Pavyzdžiui, vaikas mato, kad mamai liūdna ir būna su ja, neina į lauką su draugais. Tai irgi reikia laiku sustabdyti. Galima vaikui pasakyti, kad „aš suprantu, kad tu matai, jog man liūdna, bet aš galiu pabūti ir viena, nenusiminsiu, jei eisi pabūti su draugais į lauką“, – paaiškino Š. Vienė.

Vaikų ligų gydytoja, socialinė pediatrė Rimutė Grigelionienė išvardijo veiklas, kurios atrodo kaip žaidimai, bet iš tiesų yra labai svarbios vaikų raidai.

„Svarbu, kad nuo metų iki dvejų vaikas galėtų žaisti funkcinius žaidimus, žinotų, kam yra skirti daiktai. Pavyzdžiui, vaikas mokosi savarankiškai valgyti, žino, kad šaukštas yra skirtas ne žaidimams, o valgyti. Mašinėlė yra skirta vežioti, ne tik burzginti ją, bet ir ką nors į ją įdėti, nuvežti į vietą, lėlę galima supti, priglausti, o lėktuvas skrenda aukštai danguje. Tokio amžiaus vaikams patinka išimti ir sudėti daiktus į vietą. Artėjant link pusantrų metų, vaikams turi pradėti darytis įdomu ne tik griauti, bet ir statyti“, – sake R. Grigelionienė.

Tačiau kaip ir kalbintos psichologės, ji atkreipė dėmesį, kad svarbu fiksuoti ne tik akademinius vaikų pasiekimus, ką jie moka – pastatyti bokštą, gražiai piešti ar skaičiuoti, bet ir pamatyti, kaip vaikas jaučiasi, kuo jis džiaugiasi, koks yra, ir tai atspindėti, kad jis pats išmoktų save suprasti.