Gyvenimas

2019.03.29 19:00

Naminių gyvūnų augintojai save laiko jų tėvais: dėmesio skiria tiek pat, kiek vaikams

LRT.lt2019.03.29 19:00

Remiantis nauju tyrimu, pasikeitęs šeimos modelis, santuokų skaičiaus mažėjimas ir kiti faktoriai ne tik pakeitė šeimos ir tėvystės apibrėžimą, bet ir leido žmonėms sukurti gilesnius santykius su savo augintiniais, portale psychologytoday.com rašo psichologė Vinita Mehta. Kai kurie tėviškus jausmus gyvūnams jaučiantys žmonės sako, kad šunims ir katėms skiria lygiai tiek pat dėmesio, kiek vaikams, o kiti, skirdami augintiniui mažiau laiko, jaučia kaltę.

Bėgant laikui žmonių ir jų augintinių ryšys keitėsi – žmonės vis labiau savo augintinius laiko šeimos nariais, o ne paprastais augintiniais. Toks pokytis suprantamas, jei atsižvelgiama į tai, kaip per praėjusius dešimtmečius pakito šeimos modelis – santuokų skaičius mažėja, žmonės renkasi būti vieni, nesusituokę arba santuoką atideda, rašo V. Mehta.

Be to, pastebi ji, padaugėjo moterų, neturinčių vaikų ir netradicinių šeimų. Remiantis naujausiu tyrimu, šie faktoriai ne tik lėmė pasikeitusį šeimos ir tėvystės apibrėžimą, bet ir leido žmonėms sukurti gilesnius santykius su gyvūnais. XXI amžiuje šeimas jau gali sudaryti ir skirtingų rūšių atstovai.

Augintiniai – šeimos nariai, bet nebūtinai atstoja vaikus

Kaip žmonės, identifikuojantys save kaip naminių gyvūnėlių tėvus, supranta ir apibūdina savo vaidmenį, susijusį su savo augintiniais? Būtent šis klausimas tapo mokslininkių Nicole Owens Liz Grauerholz tyrimo objektu. Iki šiol akademinėje bendruomenėje ir visuomenėje į žmonių ir gyvūnų šeimyniškus santykius bei atžalų neturinčių žmonių norą augintinius laikyti savo vaikais, buvo žiūrima skeptiškai. Šis požiūris, autorių nuomone, neatitinka žmonių ir gyvūnų santykių sudėtingumo ir gylio, taip pat neigia šią netradicinės šeimos formą.

Norėdamos ištirti naminių gyvūnų tėvų psichiką, N. Owens ir L. Grauerholz apklausė augintinius turinčius žmones jų pačių namuose. Tyrėjos žmonių klausė, kada jie suprato, kad savo augintinius laiko šeimos nariais, ar laiko save augintinių tėvais, o turinčius vaikų klausė, kuo skiriasi buvimas vaiko ir gyvūno tėvais.

Rezultatai mokslininkes nustebino – 20 proc. apklaustųjų savęs gyvūnų tėvais nelaikė, o 15 proc. netvirtai manė esantys augintinių tėvai, o likusieji save tvirtai galėjo pavadinti augintinių tėvais. Daugiausiai gyvūnų savo vaikais nevadino vyrai, tačiau jie vis tiek nurodydavo augintinius esant tikrais šeimos nariais. Savo santykius su augintiniais jie įvardijo skirtingai – vieni save vadino naminių gyvūnų draugais, kiti – kompanionais, kambariokais.

Daugelis dalyvių, nejaučiančių gyvūnams tėviškų jausmų, netiesiogiai dalyvavo gyvūnų teisių judėjime, kuriame teigiama, kad gyvūno laikymas žmonių laimės labui yra amoralus, nes jis iš esmės priskiria gyvūnus prie daiktų. Šiuo požiūriu gyvūnai turi valią, todėl šie dalyviai filosofiniais sumetimais jautė, kad neturėtų prisiimti nuosavybės ar tėvų vaidmens.

„Nemanau, kad esu tėvas, nes toks požiūris suteikia tam tikras teises į augintinius. Nekenčiu, kai žmonės sako, kad jie yra gyvūno savininkai, nes iš tikrųjų gyvūnas jums nepriklauso. Jis yra jūsų gyvenimo dalis, kompanionas. Man nepatinka ši nuomonė, nes esu daugiau globėjas. Mes tiesiog dalinamės vieni su kitais gyvenimą, o aš savo augintiniu pasirūpinu“, – sakė vienas apklausos dalyvių.

Dėmesio vaikams ir gyvūnams – po lygiai

Apklausos dalyviai, kurie iš tiesų save vadina gyvūnėlių tėvais, savo vaidmenis šeimoje matė kiek kitaip, tačiau tai priklausė nuo to, ar apklaustieji patys turėjo tikrų savo vaikų bei vaikų amžiaus.

Tie, kurie gyvūnams jautė tėviškus jausmus, tačiau patys tikrų vaikų neturėjo, rėmėsi platesnėmis kultūrinėmis tėvystės patirtimis tam, kad sukurtų ryšį su augintiniu. Gyvūnų tėvai taip pat pabrėžė, kad jiems svarbu savo augintinius visko išmokyti, kaip ir kitiems tėvams savo vaikus.

„Nenoriu, kad mano šuo Maksas per šį interviu negražiai elgtųsi, todėl sugalvojau jam kitų veiklų, kurios nukreiptų jo dėmesį – taip pat, kaip darytumėte ir su vaiku. Vis dar jį mokome, nes jis vis dar nežino daugelio dalykų“, – sakė viena iš save augintinio mama laikančių apklaustųjų.

Vis dėlto, daugelis tėviškus jausmus augintiniams jaučiančių apklaustųjų ateityje planavo patys susilaukti vaikų, o tėvišką elgseną su gyvūnais traktavo kaip tam tikrą pasiruošimą.

Tėvai, kurie patys turėjo jaunesnių atžalų, savo tėvišką santykį su gyvūnais apibūdino pabrėždami vaikų ir gyvūnų auginimo skirtumus, o tie, kurie augino vyresnes savo atžalas – panašumus.

Susilaukę savo vaikų, augintinių tėvais anksčiau save laikę apklausos dalyviai sakė, kad jautė kaltę, nebegalėdami gyvūnui skirti tiek pat laiko. „Šuo gavo daug mažiau dėmesio ir jaučiausi dėl to kaltas. Žinoma, jis šuo, todėl kurį laiką gali savimi užsiimti ir pats“, – sakė vienas apklaustųjų.

Tyrimo duomenimis, save gyvūnų tėvais laikantys žmonės jais su džiaugsmu rūpinasi ir emociškai, ir fiziškai, o viena tyrimo dalyvių, kurios buvo paklausta, ar savo šunimi ji rūpinasi taip pat, kaip rūpinosi jau suaugusiu sūnumi, atsakė teigiamai.

„Savo sūnui pasakiau, kad šunį lepiname taip pat, kaip lepinome ir jį. Kadangi sūnaus niekada nepalikdavome vieno, taip pat nepaliekame ir šuns“, – tikino apklaustoji.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad tie tėviškus jausmus augintiniams jaučiantys žmonės, kurie jau turėjo savo vyresnių vaikų, į gyvūnų auginimą žiūrėjo kiek kitaip, nei tie, kurie savo vaikų neturėjo. Vyresnių vaikų turintys tėvai savo augintinių nenorėjo treniruoti ar disciplinuoti, o tyrimo autorių teigimu, būtent šiai žmonių grupei tapimas augintinio tėvais – pats džiaugsmingiausias.