Gyvenimas

2019.03.29 05:30

Per smegenų operaciją vertėjavusi Rūta Mataitytė: tai buvo netelpantis manyje jausmas

Audinga Satkūnaitė, LRT.lt2019.03.29 05:30

Vertėjavimas teisme, policijoje ar ligoninėje jau nebėra naujiena. Šiose ir panašiose vietose tautiečiams kalbos barjerą padeda įveikti ir Norvegijoje su šeima gyvenanti, daugiau kaip 20 metų vertėja dirbanti Rūta Mataitytė. Tačiau paskutinė jos patirtis išskirtinė – moteris prieš keletą savaičių vertėjavo per smegenų operaciją. Šioje situacijoje vertėjos vaidmuo buvo ypač svarbus, nes pacientas visiškai nemokėjo norvegų kalbos.

– Viena iš paskutinių Jūsų vertėjavimo vietų buvo ligoninės operacinė. Ar tai buvo pirmas Jūsų darbas tokioje aplinkoje? Gal galite plačiau papasakoti, koks buvo Jūsų vaidmuo operacijos metu?

– Tai buvo nebe pirmas kartas, kai teko vertėjauti operacijos metu, bet anksčiau esu dalyvavusi tik smulkiose chirurginėse intervencijose, laparoskopinėse operacijose, biopsijos tyrimų metu. O šįkart kalbame apie visai kitokio pobūdžio chirurgiją.

Tai supratau jau tada, kai gydytojai manęs iš anksto paklausė, ar sugebėsiu šį darbą atlikti. Šiek tiek abejojau, bet kadangi labai mėgstu būti operacinėse ir man ten viskas įdomu, sutikau.

Tai buvo smegenų operacija, kuri atliekama atviros chirurgijos būdu, o pacientas dalį operacijos būna ne narkozėje. Pirmiausia žmogus užmigdomas, atidaroma jo kaukolė, chirurgai viską paruošia, o tada pacientą prikelia iš narkozės ir operuoja. Žinoma, yra skiriama vietinė nejautra, kad žmogus nejustų skausmų. Visa tai daroma todėl, kad operuojant reikia užsitikrinti, kad nebus pažeisti svarbūs taškai smegenyse, kaip kalbos, motorikos, koordinacijos centrai, todėl žmogus operacijos metu turi atlikti paprastas užduotis, pavyzdžiui, skaičiuoti, atsakinėti į tam tikrus klausimus, judinti kūno dalis. Man buvo nupasakota, kaip visa tai vyks, ir vis tiek, kol to nepamačiau, nepajėgiau įsivaizduoti, kad su žmogumi galėsiu bendrauti tuo metu, kai jam operuojamos smegenys, tai atrodė tiesiog neįmanoma.

Kol chirurgai darė savo darbą, aš kartu su anesteziologu turėjau kalbėti su pacientu ir registruoti, ar netrinka jo kalba bei motorika. Lyg koks egzaminas, tik dešimteriopai rimčiau, nes jo neišlaikymas reikštų katastrofą. Jaučiau siaubingą įtampą ir didžiulę atsakomybę.

– Kokios mintys ir pojūčiai užplūdo po tokios neeilinės patirties?

– Viskam pasibaigus liko sunkiai nusakomas, daugialypis jausmas: pamačius, kaip pacientas vėl atmerkia akis, užplūdo palengvėjimas ir džiaugsmas, kad operacija pavyko, susižavėjimas gydytojų darbu, dėkingumas, euforija, graudulys, asmeninis pasitenkinimas, kad viską padariau teisingai, bet kartu ir sunkumas, nes viskas taip rimta. Aš net nežinau ir tikriausiai niekada nesužinosiu, kokios bus ilgalaikės to pasekmės.

Viena vertus, norėtųsi sužinoti daugiau, kita vertus, baugu. Iš tiesų buvo net šiek tiek keista, kad personalas be galo manimi rūpinosi, kol viskas vyko – klausinėjo, ar nebaisu, ar gerai jaučiuosi, ar nereikėtų vandens arba prisėsti, o operacijai pasibaigus tik padėkojo ir tuojau pat atsisveikino, net nepasiteiravę, kaip jaučiuosi.

Vos spėjau pasiklausti, ar tikrai viskas gerai, ar viskas įvyko pagal planą. Man pačiai atrodė, kad būtent tada, kai viską pabaigėme, labiausiai reikėjo paramos, gal net būtų buvę gerai išsiverkti, nes įtampai atslūgus staiga apėmė stiprūs jausmai.

Eidama iš ligoninės verkiau, tik niekas to nematė. Jau buvo vėloka, koridoriai tamsūs ir tušti, ėjau ir nebesuvokiau, ar viduje džiaugsmas, ar skausmas, o galų gale, gal net nesvarbu, koks tas jausmas, svarbiausia tai, kad jis buvo toks nežmoniškai didelis, netelpantis manyje. Ir net nesu tikra, ko labiausiai reikėjo – vienatvės ar žmogaus šalia. Buvau siaubingai pavargusi, bet supratau – jei dabar paprašytų, net nesusimąsčiusi vėl eičiau į operacinę ir vėl tai daryčiau, nes man tai teikia prasmės, įpučia tikėjimo, kad tai, ką mes, žmonės, darome, yra svarbu.

– Jus, kaip vertėją, būtų sunku įtalpinti į tam tikrus rėmus. Jūs savo darbu tarsi keičiate supratimą apie šią specialybę. Vertėjas – jau tikriausiai seniai nebėra žmogus, kuris tik sėdi prie stalo su šūsnimi lapų ir dirba su tekstais ar verčia konferencijose bei kituose renginiuose. Jūs tautiečiams vertėjaujate teismuose, ligoninėse ir kitose institucijose. Kiek laiko jau dirbate vertėja? Ar Jūsų atmintyje išlikusios pirmosios, kaip vertėjos, patirtys?

– Pirmą kartą vertėjauti teko labai keistomis aplinkybėmis. Tai buvo prieš maždaug 25 metus, pati mano norvegų kalbos mokymosi pradžia. Pažįstami norvegai sulaukė svečių iš Rusijos, kurie čia ruošėsi eiti į adventistų bažnyčią. Kadangi aš mokėjau ir rusų, ir norvegų kalbas, manęs paklausė, ar negalėčiau pavertėjauti. Aš, žinoma, sutikau.

Situacija buvo nepavydėtina, nes neturėjau jokios vertėjavimo patirties ir, savaime suprantama, man trūko tiek norvegų, tiek rusų kalbos žinių, kad galėčiau vertėjauti tokia tema. Kai žvelgiu į šią situaciją iš šiandieninės perspektyvos, man ir juokinga, ir baisu, nežinau, ar dabar sutikčiau vertėjauti tokia tematika net savo gimtąja kalba. O jei ir sutikčiau, visų pirma, reikėtų rimtai tam pasiruošti. Bet tada viskas buvo kitaip, sukausi, kaip galėjau, ir galvos dėl to neskaudėjo.

Panašiai nutiko ir su pirmosios knygos vertimu. Buvau pakviesta į leidyklą, kur paklausė, ar norėčiau imtis versti mokslinės knygos apie seksologiją. Atsisėdu, drebančiomis rankomis paimu knygą, atsiverčiu visiškai atsitiktinę vietą, o ten – per abu puslapius vien nuotraukos su vyriškais lytiniais organais.

Pakeliu žvilgsnį, priešais mane sėdi du solidūs vyrai, leidyklos redaktoriai, nusišypsoję sako: nebijok, pavartyk. Pavartau – daug istorinių tekstų, daug mokslo, tekstas nelengvas ir dar tos nuotraukos... Bet jiems kažkaip pavyko mane įtikinti, kad aš tai galiu. Kai dabar tą vertimą pažiūriu, atrodo, kad visai neblogai susitvarkiau.

Kai po daugiau nei penkiolikos metų pabaigiau vertėjų studijas ir gavau pasiūlymą vertėjauti teisme, svarsčiau daug ilgiau, nes priešingai nei jaunystėje suvokiau, kokia tai atsakomybė. Bet ir vėl pasitaikė žmogus, kuriam pavyko mane įtikinti.

Kartais juokauju, kad man likimas viską suplanuoja ir pačiu laiku atsiunčia reikalingus žmones, nes kitaip likčiau trypčioti ir laukti, kada jau būsiu pasiruošusi.

Dabar jau greitai bus 10 metų, kaip vertėjavimas yra pagrindinis mano darbas ir pragyvenimo šaltinis. Kai pradėjau, buvau nusiteikusi, kad tai bus laikina, bet supratau, kad darbas man tikrai patinka, ir esu nusiteikusi jį dirbti toliau.

– Tikriausiai žodis „monotonija“ apibūdinti Jūsų gyvenimą visiškai netinkamas? Kokiose srityse dar esate save išbandžiusi?

– Gyvenime esu turėjusi daug įvairių darbų, bet dauguma jų buvo trumpalaikiai. Ilgiau dirbau tik vienoje architektų firmoje. Projektavome didžiausią Norvegijos ligoninę, o aš dirbau ties patalpų išplanavimu pagal funkcijas ir vartotojų poreikius.

Nors užduotis man atrodė prasminga, tačiau tai buvo vieni nuobodžiausių metų mano gyvenime. Kasdien prie to paties projekto, to paties kompiuterio, su tais pačiais žmonėmis. Ir taip diena po dienos, mėnuo po mėnesio... Gal kitiems tai atrodytų normalu ir jie net nesusimąstę darytų tai visą savo gyvenimą, bet man toks darbas pamažu tapo katorga.

Dabar kasdien vykstu vis į naujas vietas, patiriu ir sužinau vis ką nors nauja, sutinku daug įdomių žmonių – man tai yra tikra dovana. Net vykdama į eilinį teismo posėdį, kur, atrodo, tematika jau šimtus kartų girdėta, staiga susiduriu su kuo nors visai nauja. O kadangi vertėjauju visuose šalies teismuose, jau baigiu apkeliauti visą šalį – tai lyg papildoma premija mano darbe.

– Tikėtina, kad su tautiečiais tenka susitikti ne pačiose maloniausiose situacijose. Ar lengva Jums, kaip vertėjai, atsiriboti nuo neigiamų emocijų?

– Situacijų būna labai įvairių, ir labai nemalonių, ir labai džiaugsmingų. Sakysim, ateini ryte vertėjauti tėvams, kuriems naktį gimė kūdikis arba praneši žmogui, kad jis pasveiko, arba kad jam paskirtas efektyvus gydymas ir prognozės pasveikti labai geros. Kas gali būti maloniau?

Tačiau dažniau vis dėlto susiduriu su sunkiomis situacijomis. Pamenu, kai pradėjau vertėjauti ligoninėje, man pasakė: nusiteikite, kad bus sunku, nes jūs, vertėjai, matote tik tai, kas juoda, laimingiems žmonėms vertėjo paprastai nereikia, tik tada, kai iškyla problemos, visi jus prisimena.

Yra tekę vertėjauti mirusio paciento artimiesiems, žmonėms, kuriems praneša apie pavojingą diagnozę, moterims, kurios buvo išžagintos. Natūralu, kad tai labai jautru ir stipru, juolab, kad turiu vaizdinę atmintį ir noriu viską suprasti, kol man kažkas neaišku ir nepajėgiu to įsivaizduoti, tol nenurimstu, o dėlioti sau mintyse, kas įvyko per išžaginimą arba kokį nelaimingą atsitikimą, tikrai nėra lengvas darbas.

Labai slegiančios situacijos ir tada, kai ilgai dirbu su viena byla. Yra buvę, kad kelias savaites verčiu vienam žmogui teisme, ir galiausiai jau pradeda atrodyti, kad gyvenu svetimą gyvenimą, nors iš tiesų su tuo žmogumi manęs niekas nesieja.

Vis dėlto sunkiausia tada, kai vertėjauju labai dramatiškoje situacijoje, o paskui nebesužinau, kuo viskas pasibaigė, nes po vieno ar kelių vertėjavimų staiga viskas nutrūksta, gal žmogus tiesiog išvyksta iš šalies, gal pasveiksta ir jam viskas pasibaigia laimingai arba priešingai, jis net nebegydomas, gal rimti kaltinimai patraukti, o gal tiesiog vietoj manęs buvo iškviestas kitas vertėjas, ir aš daugiau apie tai nieko nesužinau.

– Galbūt turite tam tikrų būdų, kaip atsipalaiduojate nuo darbo?

– Kai mokėmės vertėjavimo, buvo daug kalbama apie tai, kaip atsiriboti nuo darbo, nekaupti savyje svetimų problemų, pamiršti, ištrinti viską iš galvos. Mokslai labai padėjo, bet vis dėlto ne visada lengva. Man padeda, kai išsikalbu namuose. Tiesa, jokių detalių nepasakoju, mano artimieji ir draugai puikiai supranta, kad negaliu dalintis konfidencialia informacija, ir niekas manęs tokių dalykų net neklausinėja, bet kartais užtenka išsakyti, kaip aš pati jaučiuosi, ką galvoju, kas man sunku.

Padeda, jei galiu pasakyti draugams – žinote, vertėjauju baisioje smurto byloje, o jie man atsako – įsivaizduoju, kaip tau sunku, laikykis! Kartais užtenka vien tokio žmogiško supratimo. Vertėjo darbas yra gana vienišas ir negailestingas – patenki į situaciją, daug visko sužinai, net to, ko galbūt nenorėtum žinoti, o galiausiai viskam pasibaigus būni išspjautas ir vėl paliktas vienas, niekas net nepaklausia, kaip jautiesi, ką galvoji, ar tau viskas gerai, o tu net neturi teisės su kuo nors visu tuo sunkumu pasidalinti. Paprastai nepriklausomybę ir vienatvę labai mėgstu, bet būna akimirkų, kai pasijunti pernelyg vienišas.

Šalia vertėjavimo esu dar ir rašytoja, todėl emocijas po darbo dažnai perteikiu savo kūriniuose. Tai kartais padeda nurimti.

– Ar būna taip, kad su žmonėmis, kuriems pagelbėjate kaip vertėja, toliau palaikote tolesnius asmeninius santykius?

– Ne, to nedarau. Vertėjauti draugams ir pažįstamiems aš apskritai neturiu teisės, tad jei pradėčiau draugauti su klientais, ateityje aš jau nebegalėčiau būti jų vertėja. Yra buvę, kad visai atsitiktinai iškvietė vertėjauti pažįstamam žmogui ir aš tai sužinojau tik atvykusi į darbą, buvo labai nesmagu, o kartu ir sunku paaiškinti, kad tokia situacija nėra gera.

Kol žmogus to nepatyrė, jam nelengva suvokti, kodėl tai negerai, jis tik juokiasi: nieko čia baisaus, aš neturiu jokių paslapčių, man tik koją operuos. Bet niekada negali numatyti, kas ligoninėje nutiks, gal kalba pasisuks apie intymius ar psichologiškai jautrius reikalus, gal tam žmogui reikės išsirengti, o gal nustatys diagnozę, kurią žmogus nori nuo kitų nuslėpti – visa tai gali labai apsunkinti ir darbą, ir tolimesnę mūsų draugystę.

Kartais susiklosto sunkių situacijų, tada labai norisi klientą paremti, paguosti, kartais patarti, bet stengiuosi to nedaryti. Iš šalies gal gali pasirodyti, kad esu kietaširdė, nejautri, bet mano patirtis rodo, kad daug sunkiau tada, kai pirmiausia paguodi, o pasibaigus darbui tiesiog pasakai „viso gero“ ir išeini, tada žmogui būna skaudu, nes sulaukęs supratimo jis natūraliai tikisi, kad ir toliau jį palaikysiu, prasideda kvietimai išgerti kavos, siūlymai parvežti namo ir panašiai. Patirtis rodo, kad aiškios ribos padeda išvengti daug nesusipratimų, manau, vertinant iš perspektyvos, taip visiems tik geriau.

Kita vertus, galiu būti draugiška ir empatiška net nesibičiuliaudama. Ir tikrai galiu išduoti paslaptį, kad daugumą žmonių, kuriems esu vertėjavusi, labai šiltai prisimenu, ir jų likimai man rūpi daugiau nei jie įsivaizduoja.

– Norvegijoje gyvenate daugiau nei 20 metų, kokie vėjai Jus atnešė į šį kraštą?

– Neretai sulaukiu šio klausimo, todėl vis iš naujo viską permąstau ir, regis, kaskart randu vis naują teisingą atsakymą. Kartais atrodo, kad viskas prasidėjo nuo Vilniaus universiteto, kur studijavau norvegų kalbą, paskui norėjau išmokti kalbą geriau, todėl išvažiavau mokytis į Norvegiją ir galiausiai čia likau.

Kitą kartą prisimenu, kad dar būdama paauglė svajojau mokytis skandinavų kalbų ir tapti vertėja. Taigi mano noras susieti savo ateitį su Norvegija jau labai senas.

Kartais papasakoju labai romantišką pirmojo savo apsilankymo Norvegijoje istoriją – tada dar buvome su vyru jauni, bebaimiai svajotojai ir mums labai knietėjo pamatyti Norvegiją, todėl vieną dieną prisikrovėme pilną kuprinę džiovintos duonos, pasiėmėm miegmaišius, pasiskolinome 100 dolerių ir autostopu išsiruošėme į kelią.

Daug kas šia mūsų vizija netikėjo, bet mums pavyko nusigauti į pačią Rusijos šiaurę iki Murmansko, o iš ten į Norvegiją. Tada pervažiavome visą šalį išilgai, labai daug pamatėme, sutikome daug įdomių žmonių ir po mėnesio laimingai sugrįžome namo. Tai buvo mano pirmoji tiesioginė pažintis su šia šalimi.

O kartais pasakoju visai kitą savo išvykimo istoriją, kuri nutiko tada, kai jau turėjau užtikrintą studijų planą Oslo universitete ir persikrausčiau į šį miestą ilgam.

– Taigi galima sakyti, kad ne Jūs išsirinkote šalį, o tarsi šalis – Jus. Ar Norvegiją jau galite vadinti savo namais?

– Žiūrėdama atgal vis labiau įsitikinu, kad taip buvo lemta. Tai patvirtina mano įsitikinimą, kad kiekvienas iš mūsų turime savo likimą. Dabar jaučiu, kad tai tikrai yra mano šalis. Pažįstu nemažai čia gyvenančių imigrantų, kuriems Norvegija atrodo per šalta, tamsi, niūri, nuobodi. Kai jie pasiskundžia, man jų būna gaila, nes atrodo, kad jie vaikšto apsiavę ne savo batais.

Viena vertus, gerai suprantu, kodėl jie čia. Mūsų gyvenimą valdo ne vien gražios svajonės. Kita vertus, norėtųsi tokiems žmonėms palinkėti, kad kuo greičiau iš čia bėgtų, nes mes visi juk turime tik vieną gyvenimą ir tikrai neverta praleisti jo ten, kur mums negerai.

Aš pati gyvenimu Norvegijoje mėgaujuosi, nes man patinka ir šaltis, ir sniegas, ir tamsios žiemos dienos, ir šviesios vidurvasario naktys, ir vėjas, ir tyla. Kuo daugiau atšiaurumo, tuo man smagiau. Kai kurie juokauja, kad esu tikresnė skandinavė nei patys skandinavai.