Kauniečiai Vilma ir Laimonas Simonaičiai daugiau nei ketverius metus užsiima baldų restauravimu. Jų naujam gyvenimui prikelti baldai keliauja ir į Lietuvos įžymybių namus, ir į užsienio šalis. Kaip patys sako, „tai gana sunkus, tačiau labai įdomus darbas, kuriame nėra rutinos”, tačiau neretai teigiamas emocijas užgožia naudotų baldų pardavėjų nesąžiningumas.
Restauruoti baldai nepraranda populiarumo
V. Simonaitė su vyru šio amato mokėsi privačiai, vaikščiojo į įvairius seminarus, tačiau geriausių pamokų, anot moters, davė praktika. Šeimyninis restauratorių duetas šioje srityje dirbti pradėjo po to, kai ieškodami klasikinių baldų savo namams susidūrė su problema, kad rinkoje nėra restauruotų baldų ir profesionalių restauratorių.
Kai V. ir L. Simonaičiai pradėjo restauruoti baldus sau, atsirado poreikis iš draugų, o vėliau ir iš draugų draugų. Šiuo metu jų restauruoti baldai šeimininkus suranda ne tik Lietuvoje, bet ir įvairiose Europos šalyse – Italijoje, Anglijoje, Ispanijoje, Danijoje, Vokietijoje, Norvegijoje.
„Svetur mūsų pagrindiniai klientai yra lietuviai, tačiau esame laimėję Danijos kompanijos skelbtą konkursą ir atlikome 340 kėdžių restauraciją. Emigrantai sako, kad užsienyje baldų kaina yra ženkliai mažesnė nei Lietuvoje, tačiau restauruotų – 4–5 kartus didesnė ir visiškai neatitinka atliktų darbų kokybės“, – kalbėjo V. Simonaitė.
V. ir L. Simonaičiai dažniausiai užsiima baldų restauravimu, tačiau kartais imasi atnaujinti ir interjero detales. Šiek tiek „atsargiau“ restauratoriai dirba su paveikslais, tai yra restauruoja jų rėmus, bet prie paties piešinio nesiliečia. Pašnekovės tikinimu, piešinio restauravimas turi visai kitokią darbo specifiką ir tą gali atlikti reikiamų kompetencijų turintys savo srities specialistai.
„Mūsų klientas yra išskirtinis tuo, kad vertina laiko patikrintus baldus ir dažniausiai žino, ko nori, žavisi klasikiniu stiliumi. Šiandien rinkoje nėra tokių kokybiškų baldų, kokie buvo gaminami prieš 40–50 metų“, – pabrėžė V. Simonaitė.
Pasak jos, naudoti baldai yra verti dėmesio dėl savo nepriekaištingos kokybės, detalių tikslumo, raižinių gausos. Be to, dauguma baldų yra rankų darbo, o ne gaminti fabrikuose.
Vieniems – prabanga, kitiems – „įkandama“
V. Simonaitės manymu, restauruotas baldas vienam žmogui yra prabangos prekė, o kitam – ne. Daug kas priklauso nuo jo stiliaus suvokimo ir išsilavinimo.
„Pavyzdžiui, žmogus gali sau leisti nusipirkti itališko stiliaus valgomojo komplektą už 10 tūkst. eurų, o pas mus restauruotas komplektas gali kainuoti apie 2 tūkst. eurų. O kokybės skirtumas – ženklus“, – pabrėžė pašnekovė.
Anot moters, jų parduodami brangiausi baldai yra komodos su akmeniniu stalviršiu ir prancūziški valgomojo komplektai. Pastarųjų kaina priklauso nuo kelių dalykų: nuo to, kiek už baldus mokėjo patys, kliento norų ir gobeleno kainos. Restauruotas komplektas kainuoja apie 1600–2000 eurų, tuo tarpu komoda su akmeniu stalviršiu – 1600–1800 eurų.
Pašnekovės teigimu, nėra tokio baldo, kurio būtų neįmanoma restauruoti. Tačiau svarbu kelti klausimą, ar į jį iš tiesų yra verta investuoti laiką ir pinigus.
„Didžioji dauguma baldų atkeliauja iš Prancūzijos, Belgijos, Olandijos, Anglijos, Vokietijos. Kiekviena šalis turi savo „perliukų“, – kalbėjo V. Simonaitė.
Jos tikinimu, labiausiai interjero dizainerių mėgstamas yra Liudviko XV laikų stilius, kurio vis dažniau atrandama baldų kolekcijose. Šie baldai išsiskiria tuo, kad yra rafinuotų formų, nėra masyvūs, su tam tikram laikotarpiui būdingais romantiškais drožiniais. Tuo tarpu Skandinavijoje Liudviko XV stilius įgauna griežtumo, simetriškumo, įsivyrauja tiesios linijos ir net graikų-romėnų kolonų motyvai. Kas, anot pašnekovės, buvo didelė naujovė baldų gamyboje.
„Jeigu kalbame apie originalius baldus, kuriuos šiandien pavadintume antikvariniais baldais, būtina paminėti, kad tai baldai, turintys išliekamąją vertę. Kiekviena detalė, raižinys, drožinėti dekorai pasakoja tuometinio visuomenės gyvenimo subtilybes ir dvelkia istorija. Tai ypač įvertins tie, kurie tiki, kad baldai turi būti ne tik funkcionalūs, bet ir kuriantys jaukumą ir savų namų istoriją“, – patikino V. Simonaitė.
Antikvariniai baldai tinka visur?
Restauratoriai atlieka ne tik profesionalų baldų remontą, bet ir vykdo kitokius užsakymus, kurie tarsi ir neturi teisės vadintis restauracija, o greičiau atnaujinimu ar smagiais kūrybiniais eksperimentais.
„Ir visai nesvarbu, ar tas kliento baldas yra iš Egipto, JAV ar nukeltas nuo palėpės ir buvo seniai užmirštas“, – pabrėžė pašnekovė.
V. ir L. Simonaičių namų interjere taip pat daugiausia antikvarinių, restauruotų baldų, kurie ilgai pas juos neužsibūna.
„Klientas atvažiavęs pasiimti indaujos, užsimano ir mūsų komodos. Todėl mielai keičiame savo baldus ir savaisiais puošiame kitų namus. Smagu, kad mūsų darbą įvertina ir tokios Lietuvos garsenybės, kaip Natalija Bunkė, Liutauras Salasevičius, Inga Budrienė“, – šypsojosi pašnekovė.
Anot jos, baldo restauravimas minimaliai gali trukti keturias dienas, o ilgiausiai 2–3 savaites. Proceso ilgis priklauso nuo baldo dydžio, kokybės, kliento poreikių. Tačiau V. Simonaitė pastebėjo, kad žmonės, prekiaujantys naudotais baldais, yra labai nesąžiningi.
„Jie apgaudinėja žmones, pardavinėdami labai prastos kokybės baldus. Dažniausiai juos laiko netinkamomis sąlygomis, ištepa įvairiais aliejais, tokiu būdu bandydami paslėpti tikrąją baldo išvaizdą“, – pabrėžė V. Simonaitė.
Restauratorė paneigė daugumos išankstinį įsitikinimą, kad restauruoti, antikvariniai baldai tinka tik didelėse erdvėse. Pasak V. Simonaitės, jie gali rasti savo vietą kiekvienuose namuose.
„Elementarios interjero detalės, kaip žvakidės, įvairūs nuotraukų rėmeliai, vazos namams prideda jaukumo ir subtilaus grožio. O modernaus interjero namuose antikvarinis valgomojo komplektas ar prancūziškas krėslas, į kurį galima įsitaisyti paskaityti knygos, tikrai nepamaišys“, – tvirtino pašnekovė.
