Gyvenimas

2019.03.28 19:00

Vilkų augintojas nukentėjo nuo šių plėšrūnų tris kartus, sykį neapsiėjo be operacijos

LRT TELEVIZIJOS laida „Mūsų gyvūnai“, LRT.lt2019.03.28 19:00

Žmonės iš vilkų galėtų pasimokyti meilės ir ištikimybės – jie susiporuoja visam gyvenimui, būna kartu iki mirties, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Mūsų gyvūnai“ sako „Žvėrynėlio“, esančio Varėnos rajone, šeimininkas Bronius Jurgelevičius. Dėl vilkų plėšrios prigimties yra nukentėjęs ne tik jis pats – kadaise auginamas vilkas įkando ir jo trejų metų dukrai. „Prie manęs tai vaikui ir rankas, ir veidą laižydavo“, – pasakoja laidos herojus.

Daugiau nei keturis dešimtmečius vilkus auginantis „Žvėrynėlio“ šeimininkas B. Jurgelevičius tikina pirmuosius vilkiukus užauginęs nuo pat mažumės. „Jie buvo ir mamos pieno negėrę. Atnešė šlapius, bambukės nepridžiuvę, ir aš prižadėjau, kad juos išmaitinsiu. Maitinau „soske“, po to radau kalę, atsivedusią šuniukų“, – prisimena jis.

Vis tik pieno iš surastos kalytės jiems buvo per maža, tad dieną vilkiukus B. Jurgelevičius maitindavo ir mišinėliais. „Bet jiems gulėti prie jos buvo šilčiau, ir naktį man nebereikėdavo keltis kas dvi valandas maitinti“, – sako pašnekovas.

Su vilkais B. Jurgelevičius iš pradžių elgėsi lyg su naminiais šunimis: „Aš su jais žaidžiau – nasrus pražiodinu ir įdedu galvą tarp dantų. Žmona sakydavo, tu kada prisidirbsi.“

Laukinis vilkas – ne šuo, ir elgiasi jis kiek kitaip, nei su žmonėmis šimtmečiais gyvenę keturkojai, tarkime, samojedai, kuriuos šaltoje šiaurėje palieka vienus šildyti vaikų.

„Dukra buvo trejų metų, kai vilkas ją apkandžiojo, tačiau nestipriai. Už užpakaliuko pagriebė ir į balą, o aš tuo momentu buvau užėjęs į kambarį. Prie manęs tai vaikui ir rankas, ir veidą laižydavo“, – pasakoja laidos herojus.

Nuo vilkų yra nukentėjęs ir pats B. Jurgelevičius – auginami plėšrūnai jį yra sukandžioję tris kartus. Sykį po įvykusios akistatos prireikė ir operacijos. Tačiau jis prisipažįsta, kad buvo kaltas ir pats.

„Jo žmona, kaip aš vadinu, prieš savaitę buvo atsivedusi vaikučių. Jis saugojo savo šeimyną, priėjau per arti urvo – griebė man už rankos, paskui už peties, persivertė mane ir labai stipriai sukando kojas. Spardžiausi spardžiausi – ir nieko: aš aukštielninkas, negaliu atsikelti. Bet paskui atsiminiau, kad jie bijo pliaukštelėjimo garso. Ir tada jau jis mane paleido. Kaip būtų baigęsi, neaišku“, – kalba „Žvėrynėlio“ šeimininkas.

Pasak jo, vilkai labai stiprūs, ypač jų žandikauliai: „Anksčiau laikiau šernus, nugaišo šernė, tai trise vos nutempėme, o jis vienas nusitįsė, kur jam saugiau valgyti.“

Narve, kuriame laksto suaugęs vilkas, nėra labai jauku: vilkas laksto ypač tyliai, neišgirsite jo net lekuojančio, tad kyla natūralus noras jį visą laiką stebėti. Pasak B. Jurgelevičiaus, vilkus išmaitinti nelengva – per dieną vienam vilkui reikia 3 kg mėsos.

„Vilkas yra labai gudrus gyvūnas – radęs dvėselienos jis eis aplinkui kelis ratus, kol įsitikins, kad nėra pavojaus. Jis labai atsargus“, – kalba vilkų augintojas.

Jis tikina, kad vilkai šiais laikais drąsesni, nei anksčiau: „Dabar jie kitaip ir protauja – priprato prie žmonių, triukšmo. Nebijo – gali jį susitikti ir dieną.“

Medžiotojas B. Jurgelevičius mėgino veisti laikų ir vilkų hibridus. Pirmos kartos hibridai, anot jo, dar buvo itin bailūs, antros kartos jau šiek tiek medžiojo, nors ir bijodavo žmonių, o trečios kartos medžiodavo labai gerai. Vilko hibridas geriau užuodžia, sako jis.

Vilkai žavi tuo, kad yra labai ištikimi ir poras sudaro visam gyvenimui. Pasak B. Jurgelevičiaus, žmonės iš vilkų galėtų pasimokyti meilės – vilkų poros būna kartu iki mirties.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Mūsų gyvūnai