Gyvenimas

2019.03.22 12:30

Marius Čepulis. Kodėl lietuviškas gandras atneša pavasarį Latvijon? (komentaras)

Marius Čepulis2019.03.22 12:30

Jau netrukus (pirmadienį) minėsim dar vieno, turbūt svarbiausio lietuviui paukščio – baltojo gandro sugrįžimo dieną. Ne veltui jis išrinktas nacionaliniu paukščiu, juk joks kitas sparnuotis tiek dėmesio nesulaukia. Jokio kito paukščio sugrįžtuvės ir išlydėtuvės nešvenčiamos.

Tokia pavadinimų įvairove joks kitas sparnuotis negali pasidžiaugti : busilas, starkas, starkus, gužas, gužutis, bacionas, garnys, bacėnas, didutis. O kiek visokių mitų, legendų ir pasakojimų apie jį pripilta. Kad neša vaikus, tai čia viskas aišku – per Joninės prisidavėt ir natūralu, kad po 9 mėnesių per Gandrines gandrai prie jūsų namo pasirodė.

Bet, žinoma, gandras lietuviui visada buvo laimės simbolis. Žmonės tikėjo, kad jis neš laimę, jei tik įsikurs sodyboje (ir nelaimę, jei paliks lizdą). Tikėjo, kad jei pavasarį pamatai pirma skrendantį gandrą – ištekėsi, tupintį – liksi tupėti. Ir kūlio verstis būtinai reikia gandrą pamačius. Tiesa, nežinau kam, – gal tiesiog fizinis aktyvumas sveika?

Baltasis gandras tikrai nėra vien mūsų nacionalinis paukštis. Jis labai gerbiamas ir Vokietijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Armėnijoje.

Ir pas latvius be jo niekada neateitų pavasaris, nes mūsų nacionalinis paukštis ant uodegos atneša brolių latvių nacionalinį paukštį – baltąją kielę, kad ši ledus baigtų išspardyti (matot, net paukščiai vienas kitam padeda, o ne konkuruoja).

Šiemet pirmuosius gandrus žmonės stebėjo jau kovo pradžioje. Bet pats jų grįžimo pikas prasidės tik šiomis dienomis. Manoma, kad pirmi parsiranda patinai, o kiek vėliau grįžta ir damos. Mat, nors gandrai yra monogamai, tačiau perėjimo metu jie vienas nuo kito taip pavargsta, taip vienas kitam įgrysta, kad jiems prireikia net 7 mėnesių pabūti atskirai, kad vėl pavasarį galėtų savo mylimajam į akeles žiūrėti. Tad vienas gali leisti žiemos atostogas kur nors Čade, o kitas net iki Pietų Afrikos respublikos nusidangina.

Grįžęs patinas, kaip tikras šeimininkas, tvarko lizdą, gina nuo įkyrių konkurentų ir laukia savo brangiosios. Grįžusi brangioji būna tuoj pat apvaisinta ir pasodinta ant kiaušinių. Gerai, gerai, dar prieš tai jie vienas kitu pasidžiaugia, pakleketuoja. Mat gandras gali tik šnypšti, o savo dainas brangiajai iškalena Morzės abėcėle snapu.

Perėti irgi patinas padeda, bet naktimis kiaušinius šildo patelė. Peri apie mėnesį. Gegužės vidury, jei viskas gerai (nesudaužo ir nesunaikina dėties konkurentai ar plėšrūnai, patys tėvai dėl maisto trūkumo neišmėto kiaušinių), išsirita baltapūkiai gandriukai. Gandriukus maitina abu poros nariai. Vėl gi, jei viskas gerai (paukščiukų neužkapoja svetimi gandrai ar dėl maisto trūkumo neišmeta patys tėvai), jaunikliai iš lizdo pakyla po kiek daugiau nei dviejų mėnesių. Dar kurį laiką pabūna su tėvais, o rugpjūčio pirmoje pusėje būriuojasi ir lekia į pietus.
Gandrai greiti ir įgudę plėšrūnai. Jie minta viskuo, kas tik kruta ir nekruta, nuo žmogaus maisto atliekų šiukšlynuose (žiemą daugiausia) iki vabzdžių, jų lervų, sliekų, žuvų, varlių, pelių, kurmių, driežų, gyvačių, paukščių jauniklių.

Apie gyvates net legendą esu girdėjęs. Žodžiu, kai Dievas ten kūrė pasaulį, kažkaip tą dieną, kai gamino gyvates, užsižaidė ir per daug jų prikūrė. Pamatė, kad nelabosios baigia visas jo sukurtas Ievas irgi Adomus sugelt, surinko jis tas gyvates maišan ir vienam smalsiam bičui prisakė jas ežere nuskandint (nes pats jau, tipo, niekaip negalėjo darbo užbaigt). Tas smalsuolis, žinoma, atrišo maišą ir išleido gyvates. Tada Dievas supyko (nors, realiai, pats su užduotimi nesusitvarkė) ir užvanojo tam vargšui žmogeliui su nuodėguliu per šoną ir dar gandru pavertė. Todėl, vaikučiai ir mamytės, gandro sparnas juodas ir todėl ans gyvates iki šiol rankioja.

Vienas buvęs medžiotojų vadas sugalvojo dar tokią panašią legendą apie gandrus ir kiškius. Bet negaišinsiu jūsų laiko. Žinokit, kad gandrai tikrai gali suryti kiškiuką, bet dėl kiškių populiacijos mažėjimo kaltinti gandrus yra tas pats, kaip sakyti, kad skiepai sukelia autizmą. Ir, žinokit, kad ten, kur gandrų daugiausia, daugiausia ir kiškių.

O gandrų daugiausia vakarinėje Lietuvos dalyje (ypač Šilutės, Šilalės, Tauragės rajonuose). Nors gandrai yra aršūs peštukai, bet turėdami užtektinai maisto jie puikiai sugyvena ir net sudaro kolonijas (žymiausia Bitėnų kolonija). Dabar manoma, kad Lietuvoje kasmet peri apie 13000 baltųjų gandrų porų.

Atrodytų nemažai ir lygtais nebūtų pagrindo nerimauti, tačiau perspektyvos nelinksmos. Daugiau nei pusė gandralizdžių yra ant elektros stulpų, o, kaip žinot, per kažkiek metų planuojama elektros laidus slėpti po žeme, stulpai taps nereikalingi ir bus griaunami arba neprižiūrimi patys išgrius. Taip pat žmonės palieka kaimus, vienkiemius, neprižiūrimi gandralizdžiai medžiuose ilgainiui iškrenta ir naujų niekas nebeįkelia.

Ant namų stogų lizdai nėra labai pageidaujami, nes ir paukščiai teršia, ir po lizdu besikaupianti drėgmė gadina stogą.
Be to, pastebima, kad išsirita vis mažiau jauniklių, vis daugiau išmetama kiaušinių ir žūva daugiau gandriukų. Tam įtakos turi sausos vasaros, intensyvėjanti žembdirbystė ir žemės ūkyje naudojama chemija. O kur dar tūkstančiai gandrų, kurie padeda galvas migracijos metu nuo libaniečių kulkų.

Tad džiaukitės, jei jūsų sodybon grįžo busilas, pasveikinkit jį ir verskitės per galvą, nes kitąmet gali ir nebepasirodyti. O pirmą gandrą linkiu pamatyti skrendantį bei švarų, nes tada ir darbai gerai eisis, ir ištekėsit (net jei ir vedęs), ir oras geras bus.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

 

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius