Gyvenimas

2019.03.21 19:13

Specialistai patyčias vadina epidemija, o patirties semiasi iš švedų: ten gresia teisinė atsakomybė

Gertrūda Stripeikytė, LRT.lt2019.03.21 19:13

Kai kurie vaikai nedrįsta prisipažinti, kad tyčiojasi iš kitų, bet norisi tikėti, kad šiais laikais vaikai patys tyčiojasi mažiau, konferencijoje „Be patyčių 365“ sakė Vilniaus universiteto Psichologijos instituto mokslų daktarė Vilmantė Pakalniškienė. Pasak jos, 2018 metais Lietuvoje patyčias patyrė 16 proc. vaikų, o kova su patyčiomis – ilgas ir nuoseklus procesas. „Vaikų linijos“ vadovas Robertas Povilaitis pridėjo, kad patyčias Lietuvoje galima vadinti epidemija, o kovojant su jomis ypač įkvepia švedų pavyzdys.

Viena iš jau dešimtmetį atliekamo tyrimo „EU Kids Online“ vykdytojų V. Pakalniškienė sakė, kad jo idėja buvo pažiūrėti, kokios grėsmės ir kokios galimybės vaikų laukia internete. Viena iš grėsmių – patyčios.

„Lietuvoje 2010 metais apklausta virš 1 tūkst. vaikų – beveik po lygiai berniukų ir mergaičių. Tuo metu tirtos pagrindinės rizikos internete – pornografija, patyčios, seksualinio turinio žinutės, bendravimas su nepažįstamais žmonėmis, susitikimai su žmonėmis, su kuriais susipažįstama internetu, asmens duomenų netinkamas naudojimas. Apie tai tuomet žinojome kur kas mažiau nei šiandien“, – teigė specialistė.

Lietuvoje patyčias patiria apie 16 proc. vaikų

Antrasis tyrimo etapas įvykdytas 2018 metais, apklausta taip pat apie 1 tūkst. vaikų nuo 9 iki 17 metų ir vienas iš jų tėvų. Pasak V. Pakalniškienės, 2010 metais maždaug 18 proc. vaikų patyrė bet kokių patyčių, o daugiausia iš jų – jaunesnio amžiaus vaikai. 2018 metais patyčias patyrė apie 16 proc. visų vaikų, o situacija šiek tiek pasikeitė – daugiau patyčių patiria vyresni vaikai.

„2010 metais iš tų vaikų, kurie patyrė patyčias, apie 40 proc. jas patyrė internetu ar telefonu, o 2018 metais situacija žymiai nepasikeitė. Vaikai tiesiogiai patyčias patiria dažniau, nei internetu“, – sakė ji.

Tyrimo rezultatais taip pat nustatyta, kiek vaikų patys tyčiojasi iš kitų: „2010 metais vaikų, kurie tyčiojasi iš kitų buvo apie 17 proc., o 2018 metais šis skaičius žymiai sumažėjo. Žinoma, čia reikėtų nepamiršti fakto, kad kai kurie vaikai nenori prisipažinti, kad tyčiojasi iš kitų, bet norisi tikėti, kad šiais laikais vaikai patys tyčiojasi mažiau.“

Specialistę neramina ir tai, kad į patyčių reiškinį Lietuvoje moksleivių tėvai įsitraukia mažai – pasak jos, 2018 metų duomenimis vos trečdalis tėvų žino, ar vaikas patiria patyčias arba tyčiojasi iš kitų.

„Skriaudžiami vaikai patiria tam tikras emocijas ir tikrai nuliūsta, jei iš jų tyčiojamasi. Kiek žinome iš savo duomenų, labiau reaguoja jautresni vaikai ir mergaitės“, – surinktais duomenimis dalijosi V. Pakalniškienė.

Patyčias galima vadinti epidemija

„Vaikų linijos“ vadovas R. Povilaitis kėlė klausimą, ar patyčios yra rimta visuomenės sveikatos problema, kurią reikia spręsti.

„Jei palyginame Lietuvą kitų šalių kontekste, atsižvelgdami į agresiją, matome, kad procentas yra milžiniškas – didžiulis skaičius vaikų dalyvauja patyčių reiškinyje. Tai labai didelis paplitimas“, – sakė jis.

Pasak R. Povilaičio, jei patyčias traktuotume kaip visuomenės socialinę ligą, ji gerokai peržengia epidemijos slenkstį.

„Visi esame girdėję terminą epidemija, o visai neseniai Lietuvoje buvo gripo epidemija, apie kurią buvo pranešama ir skelbiama, priimami sprendimai savivaldybėse. Epidemija skelbiama tuomet, kai 100 žmonių iš 10 tūkst. suserga kokia nors infekcine liga – tai vadiname epidemijos slenksčiu ir tada galima ją skelbti“, – sakė jis.

„Kalbame apie agresyvų elgesį tarp vaikų ir galime matyti, kiek procentų vaikų skaudino kitus. Mano supratimu, problema didžiulė ir epidemijos slenkstį viršyjame daugybę kartų. Atsakymas tas, kad patyčios – rimta diagnozė, tačiau kaip gydyti šią socialinę ligą?“ – svarstė R. Povilaitis.

Pasak jo, vieno sprendimo šiai problemai nėra: „Pasinaudosiu socialiniu-ekologiniu modeliu, kuris sako, kad problemą reikia spręsti keliais lygiais, nes keliuose lygiuose yra veiksnių, kurie patyčias generuoja, padeda joms atsirasti. Bet yra ir keli lygiai, kuriuose tą problemą galimą bandyti spręsti.“

Specialistas tikino, kad privaloma kurti aplinką, kurioje vaikams nesinorėtų tyčiotis vieniems iš kitų, o vienas iš tokių būdų – palaikymas. „Jei kažkas atsistoja, parodo palaikymą, tiems, kurie inicijuoja patyčias, darosi sunkiau“, – įsitikinęs R. Povilaitis.

Anot specialisto, patyčių situacijose visi vaikai užima tam tikrus vaidmenis: „Yra patyčių iniciatorius, jo palaikymo komanda, yra stebėtojų, o yra ir tokių, kuriems nepatinka patyčios ir jie bando kažkaip padėti. Jeigu mes sakysime vaikams, kad palaikymas svarbus, tai situacija gali keistis, o skraudėjas liks be jėgos.“

Be to, sakė jis, patyčias gali padėti sustabdyti suaugę žmonės, nes jie žino, kaip reaguoti į įvairias situacijas. „Tai sunkus, ilgas ir sistemingas darbas vaikus mokyti, kaip draugiškai bendrauti su kitais. Tai negali atsitikti per vieną pamoką, bet jei vaikai mokysis to nuosekliai – išmoks“, – teigė jis.

R. Povilaičio manymu, Lietuvoje rezultato su patyčių prevencija pasiekti dar nepavyko todėl, kad įstatymo pakitimas, įpareigojęs mokyklas įgyvendinti tam tikras prevencines problemas, įsigaliojo neseniai. Be to, prevencinių programų poreikis mokykloms yra vis dar ženkliai didesnis, nei galimybės.

„Tėvų įsitraukimas irgi per mažas, o jų vaidmuo svarbus. Reikia, kad jie žinotų, kaip reaguoti, į ką mokykloje kreiptis, bet nebūtinai mokyklos tai paaiškina. Džiugu, kad švedai leidžia adaptuoti mokymo sistemą tėvams internetu“, – švedų pavyzdžiu džiaugėsi jis.

Švedijoje patyčias draudžia įstatymas: atsakomybę prisiima tik mokyklos

Konferencijoje lankėsi ir švedų organizacijos „Friends“, skleidžiančios patyčių prevenciją, atstovai Magnusas Loftssonas ir Frida Wang. Ši organizacija Švedijoje veikia jau 20 metų ir vykdo mokymus mokytojams, tėvams ir vaikams.

Jų paskaičiavimais, Švedijoje patyčias patiria 60 tūkst. vaikų, todėl poreikis vykdyti įvairias programas – didelis. Tačiau, sakė M. Loftssonas, organizacijos veikla neapsiriboja vien mokymais.

„Artimai dirbome su vienu banku, kuris pastatė didelę areną, kurią pavadino mūsų garbei – „Friends Arena“, o ant jos sienų – dideli ženklai ir plakatai, skatinantys kovoti su patyčiomis. Šioje arenoje – vieno menininko skulptūros, kurios atvaizduoja vaikus, esančius pažeidžiamose pozicijose“, – patyčių prevencijos pavyzdį pateikė jis.

F. Wang pridėjo, kad šioje arenoje telpa 60 tūkst. žmonių – tiek, kiek vaikų Švedijoje dalyvauja patyčių reiškinyje.

„Kitas pavyzdys – švedų nacionalinė futbolo komanda vienų varžybų metu į aikštę išėjo ne, kaip įprasta, vedini vaikais, o nešdami mažas šių skulptūrų replikas ir taip norėdami atkreipti dėmesį į patyčių problemą. Futbolininkai – žmonės, kuriais vaikai žavisi ir kai jie atkreipia dėmesį į šią problemą, vaikams tai svarbu“, – pasakojo M. Loftssonas.

Švedai pabrėžė, kad daug dėmesio savo programoje skiria ir patiems vaikams. „Nustatėme, kad jei dirbame su mokykla ir į programą įsitraukia patys vaikai, tai sumažina patyčias toje mokykloje. Mes mokome suaugusiuosius, bet svarbiausia juos išmokyti suprasti viską iš vaiko perspektyvos, kad jie galėtų vaikams kuo geriau padėti“, – sakė F. Wang.

Dabar organizacija kuria virtualią mokymosi sistemą, kuria išmaniosiomis technologijomis per specialias dirbtuves-pamokas naudosis ir mokytojai, ir mokiniai. Čia jiems reiks įveikti kelias misijas, mokytojai galės duoti pastabas, o vaikai – pasitaisyti. Taip vaikai žinos, kad jie tikrai turi balsą.

Specialistai sako, kad vieno metodo išspręsti patyčių problemą nėra, todėl kiekvienoje mokykloje tenka sugalvoti naują išeitį. Švedams padeda ir tai, kad 2006 metais šalyje įteisintas įstatymas, draudžiantis patyčias, o mokyklos, kuriose išsiaškinta apie tokius įvykius, laikomos atsakingomis.

„Taip pat kalbama apie diskriminaciją – jei vaikas diskriminuojamas ir net jei tai įvyksta pirmą kartą, turi būti pranešama mokyklos direktoriui, o šis turi pranešti savivaldybei. Tuomet mokykla ar prieš patyčias dirbantys žmonės vykdo tyrimą. Jei tyrimas įrodo, kad vaikas tikrai buvo diskriminuojamas, imamasi veiksmų. Svarbu pabrėžti, kad tai, ar vaikas tikrai buvo diskriminuojamas, nusprendžia ne tyrėjai, o kalbamasi su pačiu vaiku. Mokyklos, kurios nesusitvarkė su patyčių atvejais, gali sulaukti ir teisinių nemalonumų, gali tekti sumokėti nukentėjusiam vaikui“, – pasakojo F. Wang.

„Kadangi iškilus tokiam atvejui, kaltais visuomet laikoma mokykla ir jos vadovas, jie privalo žinoti, kaip vykdyti patyčių prevenciją. Žinoma, praktikoje tai veikia ne visuomet“, – pridūrė M. Loftssonas.

Jie taip pat pabrėžė, kad kritinį vaidmenį patyčių atvejuose atlieka tėvai, kurie turi parodyti teigiamą pavyzdį.