Gyvenimas

2019.03.15 15:25

Emocijas slopinantys tėvai blogą pavyzdį perduoda ir vaikams

LRT.lt2019.03.15 15:25

„Tu tokia graži, kai šypsaisi, o kai liūdi – ne“, „ko čia verki kaip mergaitė?“ ir panašūs sugėdijimai greičiausiai girdėti dažnam. Suaugę žmonės dažnai linkę slopinti savo emocijas, tad matydami tėvų pavyzdį to paties mokosi ir vaikai, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Pasak „Asmens sveikatos klinikos“ šeimų, porų psichoterapeutės-psichiatrės Elvyros Mažukaitienės, slopinimu daugelis bando pabėgti nuo sunkių jausmų: liūdesio, pykčio, nepasitenkinimo. Tačiau slėpdami savo emocijas tėvai užkerta kelią vaikui mokytis suprasti savo ir kitų emocijas ir augti kaip pilnavertei asmenybei.

„Konsultuodama šeimas dažnai pastebiu, kad jei tėvai patys linkę slopinti savo emocijas, tai ir bendraudami su vaikais elgsis panašiai. Jiems gali būti labai sunku matyti savo vaiką reiškiantį emocijas, tad tėvai gali būti automatiškai bandys mokyti vaiką jas slėpti arba ignoruoti. Kai kurie, užuot išklausę, nuraminę bei paskatinę vaiką suprasti kylančius jausmus ir juos priimti, gali netgi sugėdinti vaiką dėl, pavyzdžiui, kylančių neigiamų jausmų“, – sako E. Mažukaitienė.

Kritiniai – pirmieji dveji metai

Pasak specialistės, vaikų emocijų raidai, mokymuisi jas reguliuoti ir išreikšti, labai svarbūs pirmieji dveji gyvenimo metai, kai formuojasi vaiko prieraišumas jį globojančiam žmogui.

Todėl, pasak psichoterapeutės, tėvų nereagavimas arba neigiama reakcija gali pakenkti vaiko emocijų supratimui ir raiškai. „Įsivaizduokite, kūdikis krykštauja, spurda, mosikuoja rankytėmis, visu kūnu ieško santykio, tėvų reakcijos. Tačiau jei jos negauna, tėvai reaguoja šaltai, jų veidai be mimikos, arba priešingai – bara, atstumia,  – tada vaikas pasimeta, jam nesaugu, vaikas gali supanikuoti. Taigi būtina į vaiką reaguoti taip, kaip pats vaikas ir prašo“, – pataria E. Mažukaitienė.

Tėvai šiuo gyvenimo etapu yra pagrindiniai mokytojai, padedantys vaikui tyrinėti pasaulį po mažą žingsnelį. Pavyzdžiui, vaikas svetimoje vietoje nuo mamos nueina patyrinėti aplinkos truputėlį toliau – kur jis nežino, ar yra saugu. Tuomet grįžta pas mamą nusiraminti ir stebi jos reakciją.

Jei mama tinkamai sureaguoja į vaiko įspūdžius, nuramina, tuomet jis supranta, kad yra saugus, išmoksta nusiraminti, supranta, kad yra saugu toliau tyrinėti ir pasiruošia dar vienam žingsniui į nepažįstamą pasaulį.

Jei grįžęs pas tėvus nesulaukia jokios reakcijos, jam pasidaro neramu, baugu ir tas emocijas vaikas pradeda slopinti. Tuo atveju, jei vaikas pasitinkamas su pykčiu, jis nebesugeba pats nurimti, blaškosi, ilgai verkia, mušasi, kai tėvai jį bando nuraminti. Vaikas neišmoksta, kad išsigandęs, supykęs ar nuliūdęs jis gali pats nurimti, kad šios emocijos – laikinos.

Ne vėlu ugdyti ir paauglystėje

Visgi, anot psichiatrės, net ir paauglystėje galima padėti vaikui ugdyti jo emocinius gebėjimus, galima ištaisyti tas klaidas, kurios buvo padarytos ankstyvojoje vaikystėje. Svarbiausia suprasti, kad paauglys prabils ir paatviraus tik tada, kada įsitikins, jog tėvai juo tikrai domisi, yra visada pasiruošę išklausyti ir paauglio pasaulį bei mąstyseną priima rimtai, nenuvertina.

Tam, kad paauglys suprastų, jog tėvais galima pasitikėti, reikia paaugliui skriti laiko, kalbant daryti ilgas pauzes, kad vaikui būtų vietos prakabėti.

Anot E. Mažukaitienės, tėvai neturi stengtis būti pavyzdingi. Svarbiausia – būti šalia vaiko ir neskubėti. „Pabandykite pasinerti į vaiko pasaulį ir pamatyti jį taip, kaip apie jį gali papasakoti tik kūdikis savo rankų judesiais, garsais, mimika. Paaugus vaikui stenkitės būti šalia jo, prisėskite ant žemės, pasižiūrėkite į pasaulį jo akimis – neskubėkite jam aiškinti gyvenimo tiesų, ugdyti“, – sako psichoterapeutė.

Jos teigimu, tėvams svarbu sudaryti tokias sąlygas, kad vaikas galėtų pats apie save informuoti. Savo kalba, judesiais, idėjomis, veiksmais, emocijomis vaikas atskleidžia savo asmenybę.

Nešamės šeimos istoriją

Konsultuodama klientus, E. Mažukaitienė pastebi, kad kiekvienoje giminėje perduodami per kartas susiformavę emocijų raiškos būdai. Iš giminės išmokę tam tikrus elgesio modelius ir emocijų raiškos bruožus nejučia juos pritaikome ir bendraudami su savo  sutuoktiniais ir vaikais.

„Turintiems pozityvaus bendravimo patirtį, lengviau bendrauti ir ugdyti savo vaiko emocinį intelektą. Tačiau būna, kad tėvai patys ribotai suvokia ir valdo savo emocijas, todėl bendraujant su vaiku atgimsta jų su tėvais patirti konfliktai, neigiama patirtis. Būna tėvų, kurie net nemato reikalo gilintis į savo emocijas, nesidomi jomis, netgi pyksta, kad jiems brukami tokie „nereikalingi“ dalykai. Nors tėvai savo vaikus tikrai myli, kartais nežino, kaip tinkamai tai parodyti. Tokiu atveju jų vaikai nesupranta, kaip papasakoti tėvams apie tai, kaip jaučiasi, ir auga su vienatvės jausmu – nesvarbu, kad jie nuolat apsupti žmonių“, –  sako psichoterapeutė.

Pasak jos, tokiems vaikams gali kilti rimtesnių su nerimu susijusių problemų: gali pasireikšti ne tik vienatvės jausmas, bet ir destruktyvus elgesys, į save nukreipa agresija, depresiškumas, savižala, įvairios baimės, savęs nuvertinimas ir pan. Vyresni vaikai jaučiasi nuolat nepatenkinantys tėvų lūkesčių, nemylimi.

„Tokį nesusikalbėjimą išspręsti padeda jausmų kalbos ugdymas, mokymasis kitam labai aiškiai papasakoti apie save. Pavyzdžiui, galima pasakyti „vakar pasijutau vieniša, kai neatėjai gerti arbatos, kaip mums įprasta“. O atsakymas galėtų būti „atleisk, neatėjau, nes pykau. Kai tu neatsiliepei į kelis mano skambučius, aš pasijaučiau tau nereikalingas“, – pataria E. Mažukaitienė.

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius