Baseinas, muziejai, ekskursijos – tokia veikla Šveicarijos vaikams yra privaloma ir dažniausiai nemokama, LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“ pasakoja vieniša mama Jekaterina Balaišienė. Daugeliui lietuvių jos gaunamas atlyginimas už darželio auklėtojos darbą gali pasirodyti itin didelis, tačiau, pasak laidos herojės, gyvenant Šveicarijoje pinigai labai greitai ištirpsta ir tenka itin kruopščiai planuoti finansus, kitaip pinigų paprasčiausiai neužtektų.
Nors vilnietė J. Balaišienė prabangioje Šveicarijoje gyvena jau 6 metus, lengva nėra – spaudžia didelės kainos ir milžiniški mokesčiai, tad tenka sutelkti visas jėgas.
„Atvažiuoja vieniša mama, ji gauna lietuviškus alimentus – 100 eurų. Čia vaikui reikia mažiausiai 1 000. Mama turi arti kaip arklys, nematyti vaiko. Tai nėra lengva“, – sako ji.
Atsakomybė ne tik už save bet ir už kitą žmogų priverčia kovoti – juk niekas kitas to už tave nepadarys. Tačiau, anot jos, perlipti per save kartais tikrai sudėtinga: „Pasirinkimo neturi – tai mane labiausiai ir glumina, kad neturi pasirinkimo, nesvarbu, kaip jautiesi. Bandai visur spėti, mažai laiko praleidi namie, o vaikui reikia mamos. Kai nėra mamos, nėra kontrolės, viskas griūva – vaikas neklauso, atsiranda kitų problemų.“
Į Šveicariją emigrantę atvedė meilė, pati ji niekada nebūtų pasirinkusi šio krašto. „Visada sakiau, kad ne aš pasirinkau šalį, o šalis mane pasirinko“, – tikina ji.
Dabar J. Balaišienė Šveicarijoje dirba vaikų darželio auklėtoja, o pradžioje ieškojo bet kokio darbo, kad tik nebūtų išlaikytinė, tad teko dirbti ir valytoja.
„Be kalbos darbo nesusirasi. Turi turėti reikiamą išsilavinimą. Lietuviškas išsilavinimas čia priimamas, bet turi atlikti tam tikrus žingsnius. Jų negali žengti tol, kol neišmoksti kalbos“, – apie sunkumus pasakoja pašnekovė.
Itin padėjo tai, kad J. Balaišienė mokėjo kalbėti rusiškai ir angliškai. Valymas – mažiausiai kalbos žinių reikalaujanti profesija, todėl emigrantams nuo to pradėti lengviausia. Ir nors šis darbas labai sunkus, Šveicarijoje gerbiamos visos profesijos.
„Palyginti su Lietuva, šitas aspektas labai svarbus. Lietuvoje žmonės skirstomi pagal išsilavinimą, lygį, sluoksnį. Čia – ne. Čia nesvarbu, kas esi. Valyti – nelengva. Bet aš iš Lietuvos, esu pratusi prie sunkumų, man tai normalu. Žinai, kad taip nebus visada“, – mintimis dalijasi emigrantė.
Kelti balso toną ir barti vaikus – draudžiama
Stovėti vietoje čia niekas nenori ir negali sau leisti, nes labai greitai gali tapti niekam nereikalingas. Tai galioja visose srityse, net ir aptarnavimo.
Anot J. Balaišienės, Šveicarijoje konkurencija – didžiulė. Vien Ciuriche gyvena 3 mln. žmonių. Kad gautum darbą, turi būti ypatingas arba turėti pažįstamų.
Išsiskyrus su draugu moteris sako supratusi – iš valytojos darbo savęs ir dukros išlaikyti nesugebės. Todėl nusprendė tapti tuo, kuo buvo gyvendama Lietuvoje, – darželio auklėtoja.
„Kad dirbtum pagal išsilavinimą vietinėse įstaigose, reikia labai pasistengti, mokytis papildomai. Atneši diplomą į tokią įstaigą, kuri jį analizuoja. Vien už analizę – 600 frankų. Pasako, ar atitinka jų diplomą. Jeigu atitinka, turi dar metus mokytis. Mano atveju – 9 mėnesius“, – pasakoja ji.
Čia ir švietimo sistema kitokia: vaikams suteikiama daug laisvės, nedaroma jokio spaudimo – viskas tam, kad vaikai norėtų eiti į darželį ar mokyklą.
„Nepasakyčiau, kad ugdymo lygis blogesnis, tiesiog kita pedagogikos filosofija. Jie padaro pamokas per 3 minutes. Man tai buvo nauja. Pirmoje klasėje namų darbus ruošia 5 minutes, antroje klasėje – 10 minučių, trečioje – 15 minučių, penktoje pradeda mokytis. Jeigu nespėji paruošti pamokų per tą laiką – viskas, nebereikia. Nereikia persistengti, reikia eiti į lauką pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru, būti su draugais“, – kalba emigrantė.
Čia mokymosi krūvis didėja palaipsniui. Kuo vaikai vyresni – tuo daugiau užduočių gauna: „Jie akcentuoja fizinį ugdymą ir vaikystę. Vaikystė nėra mokslai.“
Pačiu ypatingiausiu dalyku šveicariškoje sistemoje ji vadina užklasinę veiklą. Baseinas, muziejai, ekskursijos – visa tai patenka į privalomą ugdymo programą ir dažniausiai būna nemokama.
„Jeigu mokykloje nėra baseino, tada vaikus veža autobusu į kitą. Vykdomi įvairūs įdomūs projektai, kuriuos apmoka valstybė“, – tikina J. Balaišienė.
Kas benutiktų, ką vaikas bedarytų – pakelti balso, barti jo auklėtojoms negalima. Tokiu atveju nedelsiant reikia kreiptis į tėvus, kurie nepaklusnius vaikus dažniausiai veda tiesiai pas šitų reikalų specialistą.
„Jis tokiems vaikams skiria raminamųjų, bet kai vaikas yra tikrai hiperaktyvus. Mes netaikome tokių dalykų, o jiems tai normalu“, – sako ji.
Pašalpą emigrantas gali gauti tik po kelių metų
Moters svajonė – įsidarbinti valstybiniame Šveicarijos darželyje, tačiau tai ji galės padaryti tik baigusi specialius mokslus. Kur kas lengviau auklėtojos karjerą pradėti privačioje įstaigoje, kurioje mažesnis atlyginimas ir paprastesni reikalavimai.
J. Balaišienė neslepia, kad daugeliui lietuvių jos darželyje gaunamas atlyginimas gali pasirodyti itin didelis, tačiau gyvenant Šveicarijoje ši pinigų suma labai greitai ištirpsta.
„Dirbant auklėtoja maksimalus atlyginimas Ciuricho kantone – apie 5–6 tūkst. per mėnesį, jeigu dirbi visą savaitę. Čia nedaug, jeigu suskaičiuosime, kiek moku mokesčių. Kainų ir išlaidų santykis yra toks kaip Lietuvoje. Mokesčių sumoku apie 2 tūkst.“, – tikina pašnekovė.
Šiuo metu mama su dukra gyvena Usteryje, nedideliame Ciuricho priemiestyje. Jos norėtų iš čia persikelti arčiau centro, tačiau negali sau to leisti.
„60 kvadratų butas dviem žmonėms – labai kuklu. Rajonas čia labai paprastas, nes šalia traukinys, tad atitinkamai mažesnė ir buto kaina – 1 300 frankų. Jeigu norėčiau persikelti arčiau Ciuricho, mažiausia kaina būtų 1 500“, – kalba J. Balaišienė ir priduria, kad reikia ne tik turėti pinigų – ir patį butą gauti sunku, nes turi būti „ypatingas“.
Tenka skaičiuoti visas išlaidas, suplanuoti visus pirkinius – kitaip pajamų neužtektų, pažymi pašnekovė. Yra ir daugiau niuansų, pavyzdžiui, net jeigu nusipirksi automobilį, į darbą juo važiuoti negalėsi, nes Ciuriche tiesiog nebus kur jo pastatyti.
„Sudarytos tokios sąlygos, kad žmonės kuo mažiau naudotųsi mašinomis. Turiu pirkti mėnesinį traukinio bilietą už 250 frankų, važiuoti į darbą, taip pat mokėti už mašiną 300 per mėnesį. Turiu rinktis“, – pažymi moteris.
Prašyti Šveicarijos valdžios paramos J. Balaišienė negali. Čia sukurta speciali sistema, sauganti nuo tinginčių dirbti emigrantų, kurie siekia būti išlaikomi.
„Atvažiuojame ir gauname leidimus. Iš pradžių yra L leidimas metams, B leidimas – 5 metams, C leidimas – 10 metų. Gavus C, jeigu neturėsi darbo daugiau nei 2 metus, tavęs iš šalies neišvarys. Bet jeigu turėsi B ir neturėsi darbo daugiau nei 2 metus, tave išvarys iš šalies. Jeigu kreipsiesi dėl socialinės pagalbos per paskutinius 3 metus nuo tada, kai nori gauti C leidimą, negausi“, – niuansus vardija emigrantė.
Tačiau, jos manymu, tai teisinga – kam šaliai priimti žmones, kuriuos reikia išlaikyti. Galbūt iš Šveicarijos J. Balaišienė jau seniai būtų išvykusi, tačiau liko čia dėl dukros.
„Gyvenu čia dėl jos, nes manau, kad tai gera šalis. Po to ji galės apsispręsti, bet manau, kad ši šalis tinkama vaikams auginti, jų vertybėms ir supratimui apie gyvenimą formuoti“, – įsitikinusi emigrantė.
Plačiau – laidos įraše (nuo 23.04 min.).
Parengė Indrė Česnauskaitė.
