Gyvenimas

2019.03.16 10:03

Likimo smūgiai nenumalšino aistros sklandyti – ruošiasi pasaulio čempionatui

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.03.16 10:03

Perspektyvus sklandytojas Rokas Liaugaudas jau ketvirtąjį kartą siekia galimybės atstovauti Lietuvai pasaulio jaunimo čempionate. Pirmus tris kartus jam nepavyko, tačiau jį sustabdė ne sportiniai rezultatai, o medicinos studijos ir tėčio, žinomo sklandytojo Dariaus Liaugaudo, patirta trauma, kai jo sklandytuvas rėžėsi į žemę. Tačiau net ir tai nenumalšino vaikino aistros baltasparniams orlaiviams ir žydroms padangėms.

R. Liaugaudas save vadina žmogumi, užaugusiu Pociūnų aerodrome, o, būdamas šešerių, su tėčiu pradėjo keliauti po Europos ir pasaulio čempionatus, tad net ir tarptautinių varžybų užkulisiai jam puikiai pažįstami.

Nors sklandytuvai neatrodo labai vaikiška pramoga, pats Rokas sklandyti pradėjo vaikystėje.„Jei neklystu, Lietuva bene vienintelė šalis, anksčiau gaminusi vaikiškus sklandytuvus. Tikriausiai Pociūnuose esanti gamykla dar turi brėžinius ir, jei reikėtų, galėtų pagaminti. Apskritai pasaulyje nedaug kur gali sklandyti vaikai“, – pasakoja jis.

Dažniausiai mažiausieji pilotai mokytis pradeda būdami dešimties. Pirmiausiai jie važinėjasi pažeme, o instruktoriui įsitikinus, kad vaikas yra pasiruošęs, jis gali pakilti į metro ar dviejų aukštį. Taip sklandyti mokėsi ir pats Rokas, o su suaugusiems skirtu sklandytuvu savarankiškai pakilo būdamas penkiolikos.

„Antrasis išbandymas – pasinaudojant karšto oro srovėmis, kuo ilgiau išsilaikyti ore. Penkios ar šešios valandos padangėse iš pradžių būdavo nemenkas iššūkis organizmui.

Tačiau man neblogai sekėsi ir treneriai netrukus leido išbandyti sportinį sklandytuvą bei paskatino sudalyvauti pirmosiose varžybose, kurios prasidėjo prabėgus tik savaitei. Pirmasis pasirodymas išties buvo neprastas“, – džiaugiasi sklandytojas.

Šiuo metu Roko tikslas – atstovauti Lietuvai Pasaulio jaunimo sklandymo čempionate Vengrijoje. „Varžybos vyksta kas dveji metai, o jaunimo čempionate gali dalyvauti sklandytojai iki 25 metų amžiaus. Taigi, tai – mano paskutinė galimybė dalyvauti jaunimo čempionate“, – viltingai atsidūsta R. Liaugaudas, sutelktinio finansavimo platformoje renkantis lėšas savo svajonei įgyvendinti.

Nors vaikinas gali pasigirti gerais rezultatais, galimybė atstovauti Lietuvos jaunimo rinktinei jam vis išslysdavo iš rankų. 2013-aisiais metais vykusios varžybos liko neįgyvendinta svajone – vaikino tėtis per Lietuvos sklandymo čempionatą patyrė avariją.

„Tais metais baiginėjau dvyliktą klasę ir likus savaitei iki pirmojo valstybinio egzamino, įvyko tėčio avarija. Tą sezoną teko praleisti abiem“, – prisimena R. Liaugaudas.

Vis dėlto Roko tėčio istorija įkvepianti – net ir sunki trauma nesutrukdė vyrui grįžti į sklandytuvų sportą. „Tėtis dar seniau pažinojo lenkų pilotą, kuris buvo patyręs tokią pačią traumą.

Jis labai daug padėjo, patarė ir netgi buvo paskolinęs sklandytuvą, kuriame įrengtas rankinis valdymas. Vėliau, aplinkinių padedamas, tėtis sklandytuvą įsigijo“, – sako Rokas, kuris geriausių rezultatų Vengrijoje sieks su tėčio sklandytuvu.

2014 metais Rokas jau skrido Nacionaliniame čempionate, o jo tėtis, gavęs medicininės komisijos pažymėjimą, sugrįžo 2015–aisiais.

„Pirmą kartą Lietuvos čempionate skridome abu. Aš pasiekiau tuo metu geriausią savo rezultatą, o jis po pertraukos laimėjo (niekas neturėjo galimybių jį pavyti) ir tapo pirmuoju Lietuvoje, kojų nevaldančiu žmogumi, laimėjusiu nacionalinį sklandymo čempionatą,“ – pasididžiavimo neslepia R. Liaugaudas.

Jo tėčio atvejis Lietuvoje išskirtinis ir vaikinas tikisi, kad kitiems pilotams neteks patirti to, ką pats su artimaisiais išgyveno. „Tačiau užsienyje yra neįgaliųjų užimtumo programų, per kurias jie mokomi sklandyti. Būtų smagu, jei ir pas mus būtų vykdoma panaši veikla“, – priduria jaunuolis.

Po šeimoje įvykusios nelaimės grįžęs į aerodromą, Rokas sakosi jautęs tam tikrą įtampą, tačiau baimės – ne: „Kadangi metus nesklandžiau, pagal taisykles pirmasis pakilimas po pertraukos vyko su instruktoriumi. Galbūt todėl ir didelio nerimo nejaučiau. Iš tiesų, ir mano tėtis sugrįžo be baimės. Pakalbėjome, aptarėme priežastis ir gyvename toliau.“

Prieš keletą metų į Australijoje vykusį čempionatą jaunuolis neišvyko dėl studijų. Kaip pats sako, studijuojant mediciną, skirti penkias savaites čempionatui mokslo metų įkarštyje prilygtų studijų universitete sustabdymui. Kitą čempionatą teko praleisti dėl mamos ligos.

Būtent todėl šiemet Vengrijoje vyksiantis čempionatas R. Liaugaudui toks svarbus. Aistra sklandytuvams tokia didelė, kad nugali ir likimo negandas, ir nerimą. „Pociūnuose tikrai daug laiko praleista.

Mane traukia ir aerodromas, ir skrydis, ir varžybų emocijos. Be to, pakilęs į padanges visuomet gali grožėtis nuostabiais vaizdais. Aviacija – nepaaiškinamas dalykas, tačiau kartą pabandžius, sunku atsispirti“, – patikina jaunuolis.