Gyvenimas

2019.03.12 17:50

Po 20 metų Čikagoje grįžo į Vilnių ir kuria Lietuvos dirbtinio intelekto strategiją

LRT.lt2019.03.12 17:50

Kai Markui Mongirdui buvo penkeri, jo tėvai laimėjo „žalią kortą” ir visa šeima išsikėlė gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Jis ten užaugo, baigė mokslus ir dirbo. Tačiau noras grįžti namo širdyje vis kurstė ilgesį. Taip pat suvokimą, kad Lietuva yra tėvynė – niekur kitur tavo darbai bei idėjos tiek daug nereiškia. Padėti apsispręsti grįžti 25-erių M. Mongirdui padėjo programa „Kurk Lietuvai“. Prieš metus vaikinas užpildė anketą, o šiandien jau ruošia Lietuvos dirbtinio intelekto strategiją ir jos įgyvendinimo planą. M. Mongirdas papasakojo apie grįžimą į Lietuvą ir darbą čia.

– Kaip per dvidešimt metų pavyko nepamiršti lietuvių kalbos?

– Namuose ir draugų rate bendraudavome lietuviškai. Labai padėjo ir tai, kad 12 metų lankiau šeštadieninę Čikagos Lituanistinę mokyklą. Tiesa, vienas pats mąstau angliškai.

– Ką tau apskritai reiškia Lietuva?

– Lietuva – tai mano namai, gimtoji kalba, protėvių istorija, čia gyvenantys man brangūs žmonės, šilti vaikystės prisiminimai. Žinau, kad tai keista, bet nors užaugau JAV, visada buvau „iš Lietuvos”. Ir nors dažnai grįždavome, visada norėjau daugiau sužinoti, ką reiškia čia gyventi.

– Kokie būdavo tavo apsilankymai Lietuvoje?

– Lietuvoje lankydavausi beveik kasmet, vasaros atostogų metu. Daugiausia laiko praleisdavau Kaune. Vasaros čia būdavo itin įvairios ir, palyginti su Amerika, nenuobodžios, nes nuolat važiuodavome į sodus, prie ežerų ir prie jūros… Dėl tų apsilankymų Lietuvoje turėjau ratą draugų, juos matydavau tik tuos kelis mėnesius vasarą, todėl išvažiavęs iškart labai pasiilgdavau ir laukdavau kitos kelionės į Lietuvą.

– Kaip reagavo draugai, šeima, kai apsisprendei kraustytis į Lietuvą?

– Visi labai palaikė ir linkėjo sėkmės. Tiesa, brolis ir sesė šiek tiek liūdėjo – bijojo, kad aš būsiu toli ir mes mažiau bendrausime. Dabar nuolat pasiskambinam per „FaceTime” –  to atstumo taip stipriai nejaučiame. Bet aš tikrai jų labai pasiilgau, nemačiau nuo vasaros.

Išvažiuodamas iš Čikagos nusprendžiau, kad bent metus laiko tikrai negrįšiu – jaučiu norą ne tik čia dirbti, bet ir „atsibūti” su giminėmis Lietuvoje, kuriuos ilgą laiką itin retai matydavau. Noriu išnaudoti visą laiką ir galimybes - kitaip tariant atsigriebti!

Taip pat mėgstu keliauti, esu dar tikrai daug kur nebuvęs tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Man šis persikraustymas – geriausia galimybė geriau susipažinti su tėvyne ir jos kaimynais.

– Ar tai, kad esi iš Lietuvos, kai auga, mokykloje būdavo egzotiška?

– Tikrai ne. Amerika apskritai yra emigrantų šalis ir kitataučių gausa, ypač didžiuosiuose miestuose, čia nieko nestebina. Ir nors nei mokykloje, nei universitete neteko mokytis su lietuviais, niekada nejaučiau išskirtinumo dėl to, kad esu iš Lietuvos.

– Kaip Lietuvoje klostosi tavo karjera?

– Visų pirma esu „Kurk Lietuvai” programoje. Dėl išsilavinimo ir darbo patirties atsidūriau Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje. Čia dirbame kartu su dar trimis programos dalyviais. Esu atsakingas už projekto apie dirbtinio intelekto raidą Lietuvoje strategiją bei jos įgyvendinimą.

Beje, tikiuosi, kad mūsų naujas projektas „GovTech lab“, kurį jau pastebėjo ir „Google” vadovas Sundar Pichai, sulauks daug dėmesio Lietuvoje. Šis projektas yra skirtas spręsti viešojo sektoriaus problemas naudojant inovatyvias technologijas. Jei viskas gerai pavyks, tai bus pasaulinio dydžio inovacija.

– Kaip pavyko adaptuotis Lietuvoje?

– Nelabai turėjau laiko adaptacijai (juokiasi). „Kurk Lietuvai” programos vadovai stengiasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas grįžtančiųjų integracijai, nuolatos jaučiau visos komandos palaikymą, galėjau klausti net kvailiausių klausimų, pavyzdžiui, kaip kur nors nuvažiuoti ar lankytis poliklinikoje, be to, tam yra ir mano giminės. Todėl jokių didelių sunkumų nebuvo.

Tiesa, tik grįžus man reikėjo susirasti, kur gyventi, todėl pirmas dalykas, ką padariau nusileidęs po šitokio ilgo skrydžio ir raudonom akim – pasirašiau buto nuomos sutartį Vilniuje. Iškart prasidėjo programos mokymai, tada darbas. Viskas buvo šiek tiek nerealu, lyg iš filmo!

Tuo metu taip pat vyko be galo daug įdomių renginių apie technologijas, net nustebau, kiek visko išmokau, tiesa, nustebau itin maloniai, nes istorijų apie moderniausias technologijas, klausiausi jau būdamas Vilniuje.