Šių laikų rykštė – priklausomybė nuo sporto, sveiko gyvenimo būdo ir maisto, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ sako net keli skirtingi specialistai. Treneris Andrius Pauliukevičius teigia, kad susimąstyti derėtų biurų darbuotojams, kurie į sporto salę keliauja daugiau nei 4 kartus per savaitę. Kineziterapeutas Juozas Kupčiūnas priduria, kad persistengiantiems žmonėms apibūdinti tinka terminas „savaitgalio karys“. O mitybos specialistės įspėja, kad sveikos gyvensenos propaguotojams maistas dažnai tampa lyg priešas.
Treneris Andrius Pauliukevičius, išgarsėjęs kūno rengybos teorija ir praktika, prisipažįsta turįs priklausomybę nuo sporto. Tiek emocinę, tiek fizinę. Tačiau neslepia, kad bijodamas pakenkti savo sveikatai jau nebegali mesti intensyvaus judėjimo. Sako, per 20 profesionalaus sportavimo metų, jo organizmas jau turėtų būti gerokai pasidėvėjęs.
„Priklausomybė tikriausia yra. Ir fizinė, ir emocinė. Fizinė dėl to, kad aš jau treniruojuosi beveik dvidešimt metų ir varžybose dalyvauju jau 16 metų. Buvo ir sunkių treniruočių ir didelių krūvių, organizmas teoriškai turėtų būti jau pasidėvėjęs. Kai praeini ilgą kelią sporte, tu negali iš jo išeiti. Tai yra, tu gali, bet tai yra kvaila ir tai yra pavojinga. Ir dėl to išsivysto ta priklausomybė“, – sako A. Pauliukevičius.
Nors paprastai profesionaliai sportuojantys žmonės po tiek intensyvaus sportavimo metų ir nuolatinio didžiulio fizinio krūvio jau pradeda galvoti apie sėslesnį gyvenimo būdą, A. Pauliukevičius savo gyvenimo be sporto neįsivaizduoja ir apie sportinės karjeros pabaigą net negalvoja. Pripažindamas, kad profesionalus sportas nebūtinai eina koja kojon su gera sveikata, pats kol kas tikina, besijaučiąs visiškai sveikas.
Priklausomybės ir neprofesionalių sportininkų siekių bei krūvių tema A. Pauliukevičius kalba gana kategoriškai. Aklai kliautis sveikos gyvensenos madomis, perdėtai daug sportuoti, siekti tobulo kūno sporto salėje mėgėjams jis jokiu būdu nepataria. Sako, didžiausia klaida, kurią daro siekiantys sveikatingumo, tai kasdienis gyvenimas sporto salėse išsikėlus sau nerealius tikslus, nes tada ir jų kaina neprotinga.
Žmogus, kuris nėra profesionalus sportininkas, tačiau eina į treniruolių salę 4-5 kartus per savaitę, pasak A. Pauliukevičiaus, treniruojasi per daug.
„Tai gali būti tiek metodinė klaida, nes žmogus gal šito tiesiog nežino, arba tai gali būti ligos išraiška. O galbut tas žmogus galvoja, kad kuo daugiau, tuo geriau, kas ne visada yra tiesa. Liga yra laikoma tada, kai šitas dalykas tau tampa svarbesnis už kitus dalykus gyvenime – už šeimą, už darbą, už studijas“, – teigia A. Pauliukevičius.
Sportininkas sako, kad jam treniruotės ir kūno tobulinimas neužgožia kitų gyvenimo veiklų. Jis leidžia knygas, veda paskaitas, užsiima įvairia socialine veikla. Tiesa, priduria, kad kai kurie sportininkai save mato iškreiptai.
„Angliškai tai yra bivoreksija. Pavyzdžiui, vyrams, kurie augina raumenis, vis atrodo, kad jie dar nepakankamai raumeningi, nepakankamai dideli, nepakankamai stiprūs. Tikiu, kad daugelis sportininkų, tarp jų ir aš, kažkokia sunkesne ar lengvesne šios ligos forma sergame“, – kalba A. Pauliukevičius.
Šiuolaikinę visuomenę kamuoja ir kitokios priklausomybės. Ortoreksija yra tokia, kai stengiamasi valgyti tik sveiką, ekologišką ir natūralų maistą. Dažnai tokie žmonės sportuoja iki išsekimo, skaičiuoja kiekvieną kaloriją ir maitinasi tik tokiu maistu, koks, jų nuomone, yra pats sveikiausias.
Pasak biomedicinos mokslų daktarės Skaidros Šilingaitės, terminas ortoreksija reiškia, kad žmogus negali valgyti nesveiko maisto, jis turi perdėtai ir ypatingai pabrėžtą liguistą potraukį ir įprotį valgyti vien tik sveiką maistą.
„Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia labai gerai, tačiau tokie žmonės turi liguistus įpročius. Žmonės, kuriems yra diagnozuojama ortoreksija praranda net socialinius įgūdžius. Jie jaučia socialinę atskirtį, nerimo sutrikimus ir sindromus, jų mitybos įpročiai, įgūdžiai pasikeičia. Tai šiais laikais glaudžiai susiję ir dažnai eina koja kojon su priklausomybe sportui“, – paaiškina S. Šilingaitė.
Vilniuje esančio reabilitacijos ir slaugos centro vyriausiasis kineziterapeutas Juozas Kupčiūnas visiškai netinkamu požiūriu į sportą įvardija ir nenuoseklią fizinių krūvių naštą. Viena iš jo darbo sričių cente – sportinės traumos. Dažniausi kineziterapeutų pacientai yra maksimalistai, masinių iniciatyvų propaguotojai, pasirenkantys madas ir iššūkius, kuriais siekia įspūdžio ir efekto.
„Galima paminėti terminą „savaitgalio karys”, kuris labai taikliai apibūdina šiuolaikinį žmogų – jauną, darbingo amžiaus, kuris daug dirba, siekia karjeros. Jis visur lekia, yra nuolatiniame strese, skubėjime. Atėjus savaitgaliui toks žmogus jau visą savaitgalį, 48 valandas skiria sveikam gyvenimo būdui. Tai reiškia, kad žmogus, atsėdėjęs 10-12 valandų per dieną ofise prie kompiuterio, savaitgalį staiga tampa sportininku ir nori gauti tokius krūvius, kurie tektų sportininkams“, – pasakoja J. Kupčiūnas.
Jis sako, kad žmonės turėtų išlaikyti tolygų fizinį aktyvumą, o ne ilgą laiką buvę neaktyvūs, staiga imti bėgti maratonus ar pusmaratonius. Be to, pasak J. Kupčiūno, nuolatinis persitempimas ir noras sekti mada, veda ir prie psichologinių problemų. Mat kai sportas ir sveika gyvensena tampa mados dalyku, riba tarp sveikatinimosi ir pavojingos priklausomybės tampa labai menka.
Biomedicinos mokslų daktarė Skaidra Šilingaitė gilinasi į maistą ir pastebi perdėtai jautrų požiūrį į produktus ir mitybos būdus. Mokslininkės manymu, pastaraisiais metais į maistą imta žiūrėti tarsi į baisų priešą, su kuriuo reikia kovoti ir valgyti būtina visiškai kitaip nei valgė mūsų protėviai tūkstančius metų.
„Maistas nėra priešas. Jis yra tiesiog maistas. Bet žmonės labai dažnai pervertina ir gyvena dėl maisto, o ne valgo tam, kad gyventų. Tai kartais panašu į gyvatę, beryjančią savo uodegą, į uždarą ratą. Kai žmonės labai domisi maistu, tai tampa vos ne gyvenimo būdu ir pagrindiniu dienos tikslu.
Žmogus atsibunda ir pradeda mąstyti, o ką aš šiandien suvalgysiu. Bet mąsto ne apie tai, kad bus skanu, bet, apie tai, kad bus sveikesnis, kad nesuvalgytų labai daug cukraus, dar kažko. Tai jau nesveikas požiūris ne tik į maistą, bet ir į gyvenimą“, – įsitikinusi S. Šilingaitė.
Pasak jos, toji šių laikų sveiko gyvenimo būdo manija labiausiai tinka ir patinka verslui bei savamoksliams sveikos mitybos specialistams. O jie vis atranda naujų ir neva stebuklingai vertingų maisto produktų ar neregėtai naudingų sveikatai mitybos būdų. Deja, dažniausiai tokie dalykai nieko bendra su mokslu neturi ir yra grindžiama interesais, kliaujamasi vartotojų neišmanymu.
„Nė vienas mokslininkas jums negali 100 proc. garantuoti, kad kažkoks maistas jums galėtų pagelbėti. Nėra tokių tyrimų. Žmonės per daug valgo, yra skirtinga genetika, skirtingas gyvenimo būdas. Sakyti, kad valgydami spanguoles tikrai nesirgsite vėžiu, neįmanoma. Taip pat negalime garantuotai sakyti, kad maiste esanti kokia nors veiklioji medžiaga pagerins regėjimą“, – teigia S. Šilingaitė.
Biomedicinos daktarė juokiasi, kad fanatiškumui ir kvailumui ribų nėra ir papasakoja ją stipriai nustebinusį įvykį.
„Suaugęs vyras neteko dantų. Aš nežinau, kodėl. Buvo jo klausimas – ar galėčiau atsiauginti dantukus? Būrys jo draugų sakė, kad taip, yra tam tikra mityba, atsiauginsi tu tuos dantis. Vietoj to, kad sakytų: klausyk, kažkas negerai, jei tau byra dantys, gal trūksta kažkokių medžiagų, gal tu pirmiausiai pas gydytojus, gal yra sveikatos problemų“, – prisimena S. Šilingaitė.
Plačiau – laidos įraše.
