Gyvenimas

2019.03.04 18:19

Ciuriche aukle dirbanti Monika: vaizdas toks pats kaip Kaune

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2019.03.04 18:19

„Šveicarija – kitokia, galbūt net nuobodi šalis. Kai kurie ją net vadina pagyvenusių žmonių kurortu, o didžiausias miestas iš pažiūros nesiskiria nuo Kauno“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „(Ne)emigrantai“ sako dvidešimtmetė Monika Grigaitytė. Kai sveikata jai sutrukdė siekti išsvajotos karjeros ir tapti dirigente, batutą jaunai merginai teko iškeisti į auklės darbą. „Kai gyveni darbe, net ir laisvadieniai tampa darbo dienomis“, – patikina ji.

Dažnai pagrindiniu Šveicarijos miestu vadinamame Ciuriche dvidešimtmetė atsidūrė visiškai neplanuotai. Baigusi mokyklą mergina žadėjo siekti svajonių, tačiau viskas staiga sugriuvo, kai išgirdo bauginančią gydytojų diagnozę.

„Studijavau chorinį dirigavimą Muzikos ir teatro akademijoje. Tai buvo mano svajonė, bet prieš porą metų važiavau dviračiu ir nukritau. Atrodo, menkas dalykėlis, tačiau paaiškėjo, kad plyšo dešinės rankos raiščiai ir truputį į šalis išsiskirstė kaulai.

Giliai širdyje tikėjau, kad po operacijos galėsiu grįžti į mokslus. Bet tai, ką išgirdau per operaciją, viską kardinaliai pakeitė. Supratau, kad nuo manęs pačios niekas nepriklauso“, – atvira Monika.

Gydytojų prognozės nedžiugino – ji galėjo prarasti 20 proc. rankos lankstumo,o dirigentui tai gali būti karjeros pabaiga.

„Niekada nepasiduok“, „viltis miršta paskutinė“ – tai visiems daug kartų girdėti posakiai, kuriais iki šiol kliaujasi ir Monika. Ji tiki, kad įvyks stebuklas ir operuota ranka sutvirtės taip, kad ji vėl galės laisvai valdyti batutą.

Po ilgų mėnesių, didelio darbo, mankštų, laužymų, su ašaromis eini ir tave laužo, mergina atgavo beveik visas rankos funkcijas – tai džiugina, bet reikia laiko, kad sugytų ir sutvirtėtų.

Užsidaryti namie ir verkti susisukus į kamputį – ne išeitis. Tvirto charakterio Monika ne iš tų, kurios lengvai palūžta. Ji tiesiog negali be veiklos, todėl sustabdžiusi mokslus pradėjo dairytis, ką įdomaus galėtų veikti. Ir štai tada internete rastas skelbimas tapti aukle tarsi atvertė naują lapą jos gyvenime.

Savo vaikų kol kas neturinti Monika negalėjo patikėti – pasirodo, auklės visoje Europoje – viena patraukliausių profesijų. Dažniausiai ne šeimos renkasi darbuotoją, o pats darbuotojas gali rengti griežtą atranką.

Jauna lietuvė pasirinko šeimą su dviem vaikais, gyvenančią bankų mieste Ciuriche. Jos neišgąsdino, kad pagal kai kuriuos rodiklius tai vienas brangiausių miestų Europoje ir net visame pasaulyje.

Dirbti už nulį, be abejo, nesutiko. Įjungė savo derybinius gebėjimus ir su šveicarų šeima sutarė kiek įmanoma geresnes sąlygas. „Nieko neslėpiau – pasakiau, kad tai bus vienintelės mano pajamos. O juk be pinigų gyventi negaliu“, – aiškina Monika.

Nors daug kam atrodo, kad prabangioji Šveicarija – kone stebuklinga, kad čia gatvės auksu padengtos ir gal net auga pinigų medžiai – Monika juokiasi girdėdama tokias nesąmones ir sako, kad ši šalis per daug liaupsinama. Realybėje viskas daug paprasčiau.

„Gyvenu užmiestyje. Išėjus vaizdas toks pat kaip Kaune. Nebuvo jokio šoko, buvau gerai priimta. Jaučiausi kaip namie, nes tie namai priminė mano namus. Net gyvenama vieta yra tokia pati“, – pasakoja emigrantė.

Tapusi aukle ji sako praradusi asmeninį gyvenimą. Visas laikas Šveicarijoje yra pašvęstas tiems dviem mažyliams, kurių prižiūrėti atvyko. Todėl apie didelį komfortą sako nesvajojanti: „ Mano diena prasideda 6 val. ryto, kartu su tėvais padedu pakelti vaikus, juos aprengti. Tėvai išeina į darbą maždaug 7 val., o aš paruošiu pusryčius, nuvedu mažuosius į darželį, kur jie būna būna iki 17 val.“

Pirmi 2 mėnesiai – tai vienas didelis sukrėtimas, kai turi mokėti tvardyti savo emocijas ir nesugriūti. Tikrai ne visi tai atlaiko – sako Monika, supratusi, kad svetimoje šalyje tapus aukle nuo jos norų mažai kas priklauso.

„Rodės, kad nuo 9 iki 17 val. gali veikti ką nori, tačiau nemokėjau kalbos, tad mano laikas greitai ištirpdavo vokiečių kalbos pamokose“, – prisimena ji.

Pašnekovė pasakoja, kad normalaus, žmogui reikalingo poilsio čia tiesiog nebūna, nes kiekvieną dieną atsiranda ir menkų užduotėlių: „Savaitgalis – laisvos dienos, kai galiu pailsėti, tačiau kai gyveni darbo vietoje, nepailsi. Vaikai šalia, pritraukia ir eini žaisti. Arba papietavus kartu penktadienį sutvarkai stalą, išplauni indus, o šeštadienį atsistoti ir nueiti nuo stalo kažkaip nepavyksta man. Vis tiek savaitgalis virsta šiokia tokia darbo diena.“'

Labiausiai Monika nuogąstauja, kad iki šiol nepavyko įgyvendinti savo plano: gyvenant Ciuriche apkeliauti visą Šveicariją. Juk sakoma, kad tai ne tik viena brangiausių, bet ir viena gražiausių pasaulio valstybių.

Dvidešimtmetė kaunietė juokiasi, kad didieji Lietuvos miestai, palyginti su Ciurichu, labai audringi ir triukšmingi. Čia, didžiausiame Šveicarijos mieste, merginos akimis, žmonės per daug susikaustę ir rimti. O svarbiausia – iki smulkiausių detalių tikslūs ir punktualūs.

„Supratau, kad Šveicarija kitokia, galbūt nuobodi šalis. Vienas žmogus ją įvardijo kaip pagyvenusių žmonių kurortą. Miestas nurimsta 20 val., nėra jokio naktinio gyvenimo. Ir savaitgaliai nebūna trankūs. Žmonės važiuoja į kalnus pasivaikščioti, žiemą slidinėja“, – apie laikinais namais tapusią šalį pasakoja lietuvė.'

Pusės metų, praleistų šveicarų namuose Monikai užteko, kad suprastų, jog auklės darbas tikrai nėra jos pašaukimas. Tačiau staiga viską mesti – ne jos būdui, palikti gražiai ją priėmusių žmonių neleidžia sąžinė.

Pirmoji gyvenime emigracija, pirmasis darbas svetur – tikrai nėra taip lengva, kaip daugumai atrodo. Dabar kitus svajotojus perspėja Monika.

Tai, kad problemos dėl rankos atitolino jos svajonę tapti dirigente Monika vadina tik laikinu trikdžiu karjeroje. Ir tiki, kad netrukus grįš atgal į Lietuvą ir tęs mokslus. O tada – kaip ir turėjo būti nuo pradžių – diriguos orkestrui.

Parengė Eimantė Juršėnaitė.

Plačiau – laidos įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.