Gyvenimas

2019.03.18 07:00

Kavos pasaulį apkeliavusi someljė: yra ūkininkų, neragavusių pačių augintos kavos

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.03.18 07:00

Metus po Centrinę Ameriką ir Afriką keliavusi kokybės vertintoja bei kavos someljė Anna Vanska galėjo patirti kuo kasdien gyvena kavos ūkininkai ir paragauti skirtinguose kraštuose įvairiais būdais paruoštos kavos. Skanavo net ir kavos su pipirais. „O nemaža dalis ūkių savininkų net nėra ragavę savo pačių užaugintos kavos – jiems tai per didelė prabanga“, – liūdnai atsidūsta ji.

Kavos kokybės vertintoja ir kavos somelje, siekdama gilinti žinias apie kavą bei jos verslą, išvyko į metus trukusią komandiruotę – keliavo po Peru, Kosta Riką, Nikaragvą, Gvatemalą, Hondurą, Ugandą, Tanzaniją bei Keniją, kur patyrė, kuo kasdien gyvena kavos ūkininkai. Kartu su kavą superkančių įmonių atstovais ji gilinosi į ūkininkų problemas ir kartu su specialistais ir ieškojo sprendimų, galinčių padėti ūkininkams.

„Daugelis kavos augintojų laiko save ūkininkais, tačiau ne verslininkais. Dėl tokio požiūrio, netinkamo ūkininkavimo, nesugebėjimo prisitaikyti prie kintančių klimato ar verslo sąlygų, daugelis ūkių nėra pelningi. Jaunoji karta nebeperima savo šeimos verslo ir ūkiams gresia išnykimas. Kava jau netrukus gali tapti labai didelės prabangos preke“, – portalui LRT.lt sako A. Vanska.

Liūdniausia, pasak jos, kad ne visi kavos augintojai gali pasimėgauti savo užauginta kava – vienuose regionuose tiesiog nėra tam tikros kavos gėrimo kultūros, kitiems kava yra per daug vertinga prekė ir svarbus pragyvenimo šaltinis, tad gerti kavą – per didelė prabanga.

„Į kavą superkančių įmonių atstovams surengtus ragavimus buvome pakvietę ir ūkininkus. Kai kuriems tai buvo pirmas kartas, kai jie ragavo pačių užaugintos kavos“, – apgailestauja kavos somelje.

Gyvendama pas kavos ūkininkus suomė taip pat padėjo jiems kasdieniuose darbuose – nuo kavos derliaus surinkimo iki sezoniniams darbininkams skirtų patalpų priežiūros.

„Tiesa, kavamedžiai paprastai auga stačiuose kalnuose, tad kartais pavargdavau kol nueidavau į plantacijas. Pamenu, nuvykus į Peru, buvau įspėta, kad kelionė iš sostinės į plantacijas truks apie 10 val., tačiau galiausiai užtruko 17 val. Susimąsčiau – kava keliauja tuo pačiu keliu, kaip ji iš viso pasiekia sostinę ar užsienio šalis?“ – stebisi A. Vanska.

Nors kai kuriuose ūkiuose yra nemažai darbus palengvinančios technikos, daugelį dalykų vis dar tenka atlikti rankomis. Viename Kosta Rikos malūne ji pribloškė vietos darbininkus, kai užsispyrė visą dieną darbuotis su jais ir padėti jiems sukasti pupeles į specialią talpą. „Vyrai nesuprato, kad noriu darbuotis drauge, tad tiesiog padėjo kastuvus ir žiūrėjo, kaip dirbu viena. Pamoką išmokau“, – juokiasi suomė.

„Supratau, kad kava pati skaniausia, kai geri ją kavos ūkyje. Veikiausiai tvyranti aura ir žadą atimantys vaizdai daro savo“, – šypsosi moteris. Ir nors atrodo, kad daugelį metų kavos industrijoje besisukančios moters kavos puodeliu nustebinti neįmanoma, ji patikina – kai kurie įpročiai bei tradicijos pribloškė.

Ji sako, kad labiausiai kavos pasaulyje skiriasi kavos gėrimo būdai. Pavyzdžiui, Kosta Rikoje populiarus chorreador – stovas, prie kurios pritaisytas medžiaginis koštuvas, primenantis kojinę. Šis plikymo būdas panašus į Hario V60. Peru gyventojai ruošia beprotiškai stiprią kavą ir vėliau tuos pačius tirščius užpliko kelis kartus. Etiopijoje ruošiamos savotiškos kavos gėrimo ceremonijos – visi susirenka, skrudina pupeles, ruošia gėrimą, bendrauja.

„Netekau amo pamačiusi, kad Nikaragvos ūkininkai pirmiausia priberia kone pusę puodelio cukraus, tik tada įsideda kavos ir užpliko.

Vis dėlto labiausiai apstulbina likau Gvatemaloje. Netoli Meksikos sienos esančiame regione, kuriame lankiausi, auginami ir pipirai, ir kavamedžiai. Taigi į kavą jie beria pipirus. Kad ir kaip būtų keista, skonis man tikrai patiko“, – prisimena suomė.