Vasario vidurys, o jau pavasaris visa jėga veržiasi į mūsų šalį. Tiesa, sėdint sostinėje gal jis ir ne taip jaučiasi, o ypač išėjus pasivaikščioti po aplinkinius miškelius, kur ant apledėjusio takelio gali išsitiesti kaip ilgas. Taip, jau saulelė vis ilgiau „žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokias“, taip, zylėms hormonai jau muša į galvas ir jos gieda nesustodamos ir jau matuojasi inkilus, miškuose ir parkuose jau klykauja meletos, triukšmauja bukučiai, būgnija geniai. Kauno apylinkėse truputį mažiau sniego, todėl šlaituose jau kelia galvas pirmosios žibutės.
Bet ryškiausiai pavasario dvelksmą gali pajusti pamario gyventojai. Savaitės pradžioje ir aš ten nuvažiavau (mano kasmetinė tradicija). Pataikiau ant paties potvynio piko ir tik per laimingą atsitiktinumą nelikau apsemtoje Rusnėje.
Potvynis šiemet tikrai įspūdingas. Nemune prasidėjęs ledonešis netruko pasiekti marias, kur ledas net nepradėjęs judėti. Netrukus Atmata ir Skirvytė buvo užkimšta, o polaidžio vanduo labai greit užpildė bei perpildė visas pamario žemumos upeles ir kanalus ir, kaip kasmet, milžiniški pievų plotai virto didžiuliais ežerais.
O į juos šokti savo šokių suskubo gulbės giesmininkės ir mažosios jų giminaitės. Išties tai fantastiškas metas, kai pievos boluoja nuo gulbių būrių, o oras skardena nuo jų smagių klykavimų. Nors dėl tų klykavimų smagumo tai čia klausimas. Dalis jų, išties, rodos, džiaugiasi, sveikinasi ištiesusios kaklus, kitos nepatenkintos kažką rėkia ant kaimynų, trečios dar garsiau duoda viena kitai į skudurus.
Gulbės apsemtose pievose prie Sausgalvių, Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.
Maisto (įvairių augalų) gulbės ieško apsemtų pievų priekrantėse arba skrenda į laukus parupšnoti želmenų. Deltoje suskaičiavau jau daugiau nei 1500 šių balsingų baltųjų pavasario šauklių.
Su gulbėmis laikėsi ir nedideli pilkųjų bei baltakakčių žąsų būreliai. Jų laikas ateis kiek vėliau (kovui įpusėjus – balandžio pradžioje), kai čia susirinks dešimtys tūkstančių girgsinčių ir gagenančių sparnuočių.
Taip pat užliejamų pievų žolynuose turškiasi ir pirmosios šaukštasnapės antys, kryklės, bei cyplės. Atviruose vandens plotuose paskui pateles sekioja ir užvertę galvas kurkia įsimylėję auksaakiai klykuolių patinai.
Sausumoje irgi gyvenimas verda. Savo kuodus jau demonstruoja pempių patinai, kelios kuoduotosios jau manęs paklausė ar „gyvi gyvi“. Nors nemačiau šių paukščių vos porą mėnesių (tai turbūt ilgiausiai rudenį Lietuvoje užtrunkantis tilvikas), bet jau spėjau pasiilgti ir su malonumu stebėjau jų viražus.
Vieversys, Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.
O koks pavasaris be vieversių? Lietuvoje vieversiai išgirsti buvo dar praeitą savaitę. O čia, Nemuno deltoje, jų jau buvo galima matyti ne tik kažkur danguje čyruojant, bet ir pakelėse tupinėjant. Šalia malėsi ir varnėnų būreliai. Neaišku, ar pastarieji čia visą žiemą praleido, ar tik ką iš šiltesnių kraštų parsirado.
Gervės šiemet irgi ankstyvos. Pirmosios stebėtos dar prieš širdučių dieną. Tikėjausi jas ir deltoje sutikti. Ir neapsirikau – grįžo kelios poros. Kai dar nėra jų daug gentainių, gervės tylesnės, labiau užsiima maisto paieška, nei teritorijų dalybomis, tačiau netrukus pavasaris joms apsuks galvas.
Pempė skrydyje. Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.
Plėšrūnai irgi švenčia pavasarį. Paukščių budrumą nuolat tikrina jūriniai ereliai. Jie čia peri aplinkiniuose miškuose ir dabar kaip tik vyksta jų tuoktuvės. Tad ne kartą su pasimėgavimu klausiau gražaus, toli sklindančio kleketavimo.
Patelė jau netrukus turėtų padėti pirmus kiaušinius ir pradėti perėti. Taip pat smagiai krunkdami orą raižo ir juodvarniai. Vasaris ir šiaip jiems vestuvių metas, o dar potvynis visokių gėrybių padovanoja – nespėję pasprukti gyviai skęsta, atitirpsta jau kadais žuvusios žuvys.
Pirmosios žibutės, Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.
Pavasaris ne tik paukščių širdyse (su širdimi čia smarkiai per aukštai taikau), bet ir žvėrys juo džiaugiasi. Keli kiškiai gainioja vieną kiškienę. Nors šitie tai niekad nepailsta, ir pirmieji šiumetiniai kiškiukai jau turėtų būti išvydę pasaulį.
Pagrioviais bidzena susikaupęs lapinas, kiškiai jam nerūpi – juk dabar pats rujos įkarštis. Taip pat dabar vilkų ir lūšių tuoktuvių metas, tik, žinoma, jų Nemuno deltoje taip lengvai nepamatysit. Gausūs stirnų būreliai laikosi toliau nuo apsemtų vietų. Patinai jau iš toli išsiskiria gerai paaugusiais pūkuotais ragais. O prie barsuko urvo galybė pėdsakų rodo, kad atsibodo dryžuotajam nuo šono ant šono vartytis.
Gervės grįžo, Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.
Žodžiu, kas esate labai pasiilgę pavasario, susiplanuokit kelionę į Nemuno deltą, pasigrožėti užlietu Žalgirių mišku, pasiklausyti gulbių sutartinių ir pilnomis šnervėmis įtraukti pavasario kvapo.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
