Gyvenimas

2019.02.25 11:22

Lietuvė siekė tapti balerina, bet konstruoja kosmoso palydovus

Simona Macijauskaitė, DELFI.lt2019.02.25 11:22

Jei kas Simonai Liukaitytei paauglystėje būtų pasakęs, kad ateityje ji bus ne balerina, o konstruos kosmoso palydovus – mergina, turbūt, sakančiajam tebūtų pasukiojusi pirštą prie smilkinio. „Baletas man buvo absoliutus apsėdimas, maniau, kad arba būsiu balerina, arba būsiu niekas“, – prisimena dabar jau fizikos mokslų daktarė. 

S. Liukaitytė šokti pradėjo būdama dešimties ir iki septyniolikos nė neturėjo minties, kad užaugusi veiks kažką kito. „Baleto mokykloje esi apsupta žmonių, kuriems šokis yra svarbiausias dalykas gyvenime ir perimi tą jausmą“, – prisimena moteris. Vis dėlto, šokdama S. Liukaitytė neapleido ir mokslų, sunkiai įsivaizdavo save nesimokančią. 

„Lūžis įvyko tada, kai supratau, kad dėl savo fizinių galimybių tikrai niekada nebūsiu labai gera balerina. Visą laiką stengiausi ir gerai mokiausi, niekada nemaniau, kad šoksiu baletą ir dėl to man nereikia mokėti nei skaičiuoti, nei skaityti“, – pasakoja moteris.

S. Liukaitytė juokiasi, kad studijas rinkosi pagal tai, ką bus įdomu mokytis, tačiau dar kurį laiką universitete praleido klausinėdama, ką dirbs, bet niekas negalėjo atsakyti: „Aplinkiniai galvojo, kad būsiu fizikos mokytoja. Tai – visiškas melas, nes tie, kurie baigia fizikos fakultetą, dažniausiai dirba inžinieriais arba programuotojais, nes labai išvysto loginį mąstymą. Jau antrame kurse man kilo klausimas, ką aš darau? Moku formulę, tai ką? Susiradau lazerinių tyrimų centro direktoriaus kabinetą ir, pabeldus į duris, pasakiau „Laba diena, noriu pas jus dirbti“. Nuo to laiko taip ir likau moksle.“

Svajonių profesiją rado išvykusi 

Baigusi studijas Lietuvoje S. Liukaitytė išvyko į Prancūziją studijuoti doktorantūros, o vėliau ėmė dirbti kosmoso agentūroje. Moteris neslepia, tai, kad prancūzai išties sunkiai prisileidžia svetimšalius – ne iš piršto laužtas teiginys.

„Dažnai tarp prancūzų būdavau visiškai viena – visi vietiniai, o aš vienintelė atvykėlė, kuri kalba su stipriu akcentu. Dauguma prancūzų angliškai kalba blogai, todėl sunku susikalbėti ir nuo pat pradžių reikia mokytis prancūzų kalbos. Ten nėra labai lengva susirasti daug draugų jau vien dėl kalbos ir kultūros barjero, tačiau tai, kad prancūzai sunkiai įsileidžia žmones iš užsienio, man iš dalies natūralu, tai tiesiog žmogiškas faktorius. Net aš pati gyvendama užsienyje, kai sutinku lietuvį, pajuntu artumą, nors tas jausmas ir visai iracionalus – juk jo gyvenime nesu mačiusi ir nieko bendro neturiu, tačiau tas jausmas, kad mes kalbame viena kalba ir esame iš vienos šalies, sudaro artumo įspūdį“, – pasakoja moteris.

Prancūzijoje praleidusi šešerius metus S. Liukaitytė gavo „galvų medžiotojo“ pasiūlymą pabandyti įsidarbinti Vokietijoje įsikūrusioje kosmoso agentūroje, o po trijų savaičių inžinierės pareigos jau buvo jos.

„Tai trečia pagal dydį įmonė Europoje, kuri kuria palydovus ar, pavyzdžiui, robotą, kurį siųs į Marsą. Darbe aš surinkinėju palydovą. Kalbant apie tai, kokios yra tokių sudėtingų technologijų kūrimo fazės, tai pirmiausia inžinieriai modeliuoja, atlieka skaičiavimus, o tuomet yra kita, galutinė fazė, kai inžinieriai, kurie tiesiogine to žodžio prasme surenka tą palydovą, kuris skris į kosmosą, jį testuoja. Man patinka žinoti, kad liečiu daiktą, kuris skris į kosmosą, – juokiasi moteris. – Darbas išties sudėtingas, manau, kad mano pasirinkta sritis yra pati sudėtingiausia, kalbant apie tai, ką galėčiau dirbti su savo išsilavinimu. Technine prasme, mes darome tai, ko niekas pasaulyje dar nėra daręs, todėl turime atsakyti į klausimus, kurių niekas niekada dar nebuvo iškėlęs ir spręsti problemas, kurių dar niekas niekada nesprendė.“ 

Anot moters, persikraustyti į Vokietiją buvo labai paprasta, o ir kalbos barjeras taip nesijautė – visi puikiai kalba angliškai, aplink daugybė emigrantų, tad svetima pasijusti neteko: „Kai atvažiavau į Miuncheną, po dviejų savaičių pajutau, kad čia mano miestas. Nors vokiečių kalbos dar tik mokausi, tačiau čia susikalbėti angliškai nėra problemų, jaučiuosi sava. Be to, nekuriu lietuvių draugų rato, manau, kad galime turėti daug bendro su kitų tautybių žmonėmis, man taip pat lengviau bendrauti su kolegomis iš mano srities, nes panašiai mąstome. Dabar turiu draugę italę, nors pagal temperamentą mes neturėtume turėti nieko bendro, nes aš esu tikrai šalta lietuvė, o ji tokia karšta italė, tačiau mes labai gerai sutariame (juokiasi). Manau, kad jei jau gyveni užsienio šalyje, tai turėtum bandyti įsilieti į jos kultūrą. Tai kainuoja daug pastangų, tačiau išvažiuodama norėjau išvengti to užsidarymo ir bendravimo tik su lietuvių grupele.“ 

Nepaisant lengvo prisitaikymo prie gyvenimo užsienyje, S. Liukaitytė mano, kad svečioje šalyje vis tiek visada liksi užsieniečiu. „Kiekvieną kartą, kai grįžtu į Lietuvą, aš praktiškai galiu apsiverkti oro uoste vien dėl to, kad čia yra Lietuva. Lietuva man kelia žymiai daugiau emocijų nei bet kuri kita šalis. Manau, kad tas jausmas, kad emigrantas yra kažkiek svetimas kitoje šalyje, bus visada, nes tai natūralu. Aš nesu čia gimusi, žinau daug mažiau apie šios šalies kultūrą, istoriją, kai buvau maža nežiūrėjau jų animacijos ir panašiai. Ir kalbėdama su žmonėmis, gali net nesuprasti kai kurių juokų vien dėl to, kad neužaugai toje šalyje ir nematei tam tikrų jų serialų. Manau, kad taip yra ir taip bus, tačiau nematau tame bėdos, tai visiškai natūralu.“ 

Stebina stereotipinis aplinkinių požiūris 

Anot S. Liukaitytės, kosmoso srityje dirbančių lietuvių – išties nedaug. Moteris sako suskaičiuojanti apie dešimt visame pasaulyje, o toje pat įmonėje, kur ji dirba dabar – be jos lietuvių nėra išvis. Moteris pasakoja ir apie šioje srityje dirbančių vyrų ir moterų santykį, anot jos, tėra vos 15 proc. moterų ir 85 proc. vyrų. Paklausta, kodėl jos manymu taip yra, S. Liukaitytė nusijuokia – šia tema galėtų kalbėti labai ilgai: „Labai domiuosi tuo, nes mano srityje tai labai akivaizdu ir tiesiog negali apie tai negalvoti. Manau, kad taip yra dėl stereotipų, kurie mus lydi jau nuo pat kūdikystės, nes žmonės nesielgia vienodai net su skirtingų lyčių kūdikiais. Tai, kad moterys nėra linkusios rinktis panašių specialybių formuoja visų pirma tėvų elgesys, tuomet reklamos, televizija, mokykla, universitetas. 

Negaliu sakyti, kad taip yra ir dabar, bet kai mokiausi mokykloje ir man patiko matematika, tai jau pradinėse klasėse man buvo sakoma, kad aš – kaip berniukas. Aš tada negalėjau suprasti, ką reiškia kaip berniukas, bet suaugusiems atrodė, kad jei mergaitei patinka matematika, tai reiškia ji yra kaip berniukas. Bet juk nėra taip, kad berniukų smegenys pritaikytos matematikai, o mergaičių ne, tai visiškas absurdas. Mes labai dažnai kalbame, kad moteris yra kažkieno žmona arba apie tai, kokį ji sijoną užsidėjo. Moteris yra pateikiama kaip kažkieno priedas ar dekoratyvinis objektas, tačiau mažai kalbame apie moterų galimybes ir gebėjimus, jų protą. Aš esu fizikos mokslų daktarė ir kai man kas nors sako, kad moterys kažko negali ar nesupranta matematikos, man kyla juokas.“ 

S. Liukaitytė neslepia, kad su nuostaba dėl jos profesijos jai tenka susidurti dažnai ir tai išties keista, juk didelė dalis jos aplinkos žmonių – mokslų daktarai, kuriems moteris fizikoje neturėtų būti naujiena: „Kai studijavau, girdėdavau labai daug tokių komentarų kaip „Kai tu kalbi apie fiziką, neatrodai moteriškai“ arba „Ką tu, mergaite, ten fizikoje veiki?“. Labai dažnai tai sako moterys, dėl to kad jos save riboja ir kai pamato kitą, darančią tai, ką manė, kad moterys apskritai nesugebėtų, tai ji nustemba.“ 

S. Liukaitytė atvira, iš pradžių tokie komentarai ją tiesiog piktindavo ir ji įsiveldavo į įvairiausius ginčus, tačiau dabar tai tapo nebeįdomu: „Dažniausiai žmonių, kurie mąsto labai stereotipiškai, argumentai yra labai vienodi ir aš juos girdėjau šimtą kartų, man tai jau tiesiog nebeįdomu. O iš kitos pusės, aš esu fizikos mokslų daktarė ir kai esu priešais žmogų, kuris man sako, kad moteris negali mokėti matematikos, tai, kad aš esu prieš jį, jau įrodo, kad tai yra nesąmonė.“ 

Moteris iš dalies sutinka ir su fraze, kad vyrai neretai bijo protingų moterų. „Ne tik aš su tuo susidūriau, mano vadovė neseniai pasakojo, kad, kai buvo vieniša, ji vyrams nė nesakydavo, kuo dirba, nes tai juos labai išgąsdindavo. Būsiu žiauri, manau, kad tie vyrai, kurie išsigąsta, patys viduje nesijaučia labai tvirtai“, – įsitikinusi S. Liukaitytė. 

Apie sužadėtinį prabilusi moteris juokauja – greičiausiai taip pat inžinieriumi dirbantis vyras jos nepabūgo, nes ir pats yra pakankamai intelektualus. „Manau, kad jis su manimi iš dalies yra todėl, kad jam įdomu. Jeigu jis būtų su kita moterimi, kuri labai atitiktų standartus, tai manau, kad jam būtų nuobodu. Jis žinojo, su kuo susideda, nebuvo taip, kad sėdėjau ir mezgiau servetėles, o tada pašokau ir nuėjau konstruoti palydovų. Visada labai atvirai šnekėdavau apie savo požiūrį į gyvenimą, šeimą, karjerą ir niekada nebandžiau apsimesti švelnesne ar geresne. 

Dabar populiarūs įvairiausi kursai, kuriuose aiškinama, kad moteris turi būti švelni, skatinti vyrą, jį stumti, kalbėti su juo taip, kad jis galvotų, kad jis pats nusprendė, bet iš tiesų čia tu pati taip padarei... Man visi tokie žaidimai yra keisti. Aš kalbu atvirai, nes manau, kad šneku su protingu žmogumi, kuris gali pakelti mano nuomonę ir kad aš ją apskritai turiu, kad jis nenustemba, kai aš prieštarauju, kažką pasakau ar esu teisi. Jis žinojo su kuo susidėjo ir manau, kad tai padarė dėl to, kad esu tokia, kokia esu. Jei sakyčiau, kad ai, žinai, dabar nusprendžiau, kad tapsiu namų šeimininke, tai tikriausiai jam būtų didelis šokas“, – šypsosi S. Liukaitytė. 

Tiesa, šeima moteriai svarbi ir apie ją pora jau galvoja. „Negaliu pasakyti, kaip gausis, bet manau, kad gamtos labai stipriai neapgausi, todėl apie šeimą mes tikrai galvojame. Nesu iš tų, kuri sakytų, kad tikrai neturės vaikų ir atsidės tik karjerai. Manau, kad galima suderinti abu, ypač, kai vyras irgi yra pasiruošęs paaukoti tam savo dalį karjeros ir laiko“, – sako ji. 

Grįžimo į Lietuvą neatmeta

Paklausta apie tolesnes ambicijas darbe, S. Liukaitytė teigia nesiekianti didesnės karjeros dėl kelių priežasčių: „Nenoriu tapti didelio skyriaus vadove, nes nors aš labai laiminga darbe, tačiau noriu visada turėti balansą tarp darbo ir laisvo laiko. Manau, tam, kad gerai dirbtum – turi pailsėti. O tam, kad pailsėtum, turi turėti laisvo laiko. Kaip bebūtų, jei užimi labai aukštas pareigas darbe, tai tikrai daug laiko praleidi dirbdama, ypač mano srityje. O jei dirbi 10-12 valandų per dieną, tai tiesiog fiziškai nebeturi laiko kam nors kitam. Aš labai daug dirbau tam, kad galėčiau daryti tai, ką dabar darau, studijavau beveik dešimt metų, bet ši mano auka turi tam tikras ribas. 

Be to, man labai įdomu gilintis į techninius klausimus, todėl nesu linkusi lipti karjeros laiptais, tapti vadove ir tada tiesiog sėdėti su dokumentais. Nes net ir dirbant techninėje įmonėje, tapus vadovu jau nebesigilini į techniką, tiesiog stumdai žmones, derini klausimus ir panašiai. Mano tikslas dabar yra labai stipriai įvaldyti techninius klausimus ir tobulėti toje srityje.“ 

Paklausta apie grįžimą į Lietuvą, S. Liukaitytė pasakoja niekada nemaniusi, kad paliks ją ilgam, o ir finansų atžvilgiu toks pasirinkimas jai daugiau naudos neatnešė. „Maniau, kad išvažiuoju šešiems mėnesiams ir grįšiu į Lietuvą. Juolab, kad mano srityje Lietuvoje atlyginimai yra labai geri. Aš neišvažiavau į užsienį dėl finansinių klausimų, netgi nieko nelaimėjau išvažiuodama, bet čia yra daugiau galimybių. Neatmetu grįžimo į Lietuvą, nes neplanavau iš jos išvažiuoti, gal vieną dieną imsiu ir grįšiu“, – sako moteris.