Gyvenimas

2019.02.24 13:00

Emigrantės laimė į mažą Italijos miestelį vingiavo per elitinį darbą Lietuvoje ir žuvų fabriką Airijoje

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2019.02.24 13:00

„Po pirmos dienos tame žuvų fabrike apsikabinau brolienę ir pasipylė ašarų upelis“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“ sako nedideliame Italijos miestelyje gyvenanti lietuvė Ingrida Mališauskaitė. Lietuvoje ji dirbo garsiai prancūzų dizainerei, bet netikėtai pasisukus likimui, vienišai mamai kurį laiką teko sunkiai uždarbiauti fabrike Airijoje. Nors patyrė skaudžių išbandymų, dabar moteris gyvena mažame Italijos miestelyje ir sako labiausiai pasiilgstanti lietuvių kalbos.

Lirijoje įsikūrusi Ingrida Mališauskaitė apie gyvenimą emigracijoje gali papasakoti daug: žuvų fabrikas Airijoje, tada – parduotuvė Ispanijai priklausančioje Tenerifės saloje, galiausiai – darbas nuosavame restorane jau čia, Lirijos mieste. Ir, žinoma, visai netikėtai atsiradusi meilė, kuri po ilgo blaškymosi tarytum viską sudėliojo į vietas.

Apie emigraciją Ingrida niekada net nesvarstė, nes Vilniuje turėjo darbą, kurio pavydėtų daugelis. Prancūzų kalbos studijas baigusi moteris buvo garsios prancūzų dizainerės Anne Toulouse asmeninė asistentė. Anne Toulouse – savo srities legenda, sukūrusi interjerą vienam garsių Vilniaus restoranų.

„Jai reikėjo asistentės, žmogaus, mokančio gerai kalbėti ir rašyti prancūziškai. Taip ir prasidėjo mūsų epopėja. Po truputį, po truputį – ir tapome beveik kaip šeima. Esame daug interjerų padarę Lietuvoje. Ji interjero dizainerė, architektė, dekoratorė. Ji ne tik detales darydavo, bet ir visus suplanavimus. Nemažai žinomų žmonių Lietuvoje pas mus darėsi namus“, – pasakoja ji.

Dirbti su garsia dizainere Ingrida pradėjo po skyrybų likusi viena su 2 metų dukrele. Deja, 2008 m. sausio 12 d. Anne Toulouse mirė nuo krūties vėžio. Ši netektis Ingridai buvo be galo skaudi, ji jautėsi praradusi šeimos narį.

„Dirbau kitą darbą, banke protokolo skyriaus viršininke. Tačiau vėliau ieškojausi naujo darbo. Buvo pora pasiūlymų toliau dirbti su interjeru, tačiau Lietuvoje yra problema: darbą duoda, o mokėti nenori. Tuo metu buvau išsiskyrusi, reikėjo auginti paauglę dukrą nuomojamame būste. Užmerkiau akis, dar brolienė paskatino: ką ten vargsi, važiuok pas mus“, – pasakoja moteris.

Dukrą palikusi dėdės namuose, prancūzišką estetiką Vilniuje Ingrida iškeitė į sunkų darbą Airijoje. Tada apie save, juo labiau apie estetiką, ji negalvojo – galvojo tik apie tai, kad reikia išgyventi.

„Pirmus 5 mėn. praleidau Airijoje. Ėmiausi bet kokio darbo, koks pakliuvo. Man buvo visiškai nesvarbu. Planavau vieną darbą dirbti viešbutyje, bet ten pasiūlė tik pusę darbo dienos, o su puse darbo dienos toli nevažiuosi. Atvažiavau ne pramogauti ir ne ilsėtis“, – sako Ingrida.

Vėliau ji gavo darbą fabrike: „Pasakysiu atvirai – verkiau. Po pirmos dienos tame žuvų fabrike apsikabinau brolienę ir buvo tiesiog ašarų upelis, bet nieko, eini pirmyn, žinai, dėl ko dirbi. Kadangi Tenerifėje turėjau draugų, jie man vis sako: pabandyk, atvažiuok pas mus atostogų. Taip ir padariau.“

Iš prabangiai įrengtų kambarių – tiesiai į žuvų fabriką. Ingridai toks pokytis sukėlė be galo daug streso, tačiau nusišluosčiusi ašaras ji vėl stodavo prie linijos, nes neturėjo kito pasirinkimo.

„Dirbau tame skyriuje, kur pakuoja pusfabrikačius. Jeigu ten darbo nebebūdavo, mane siųsdavo į bet kokias vietas: tai žuvų daleles pjaustyti nuo kauliukų, kur paskui maldavo, darydavo žuvų faršą, darbo būdavo visur. Pakuodavau, bet kai pritrūkdavo ten darbo, šefas nesakydavo: baigėsi tavo darbas, eik anksčiau namo.

Tik pliusas, kad Airijoje moka sąžiningai, jeigu dirbi laisvą dieną, moka daugiau. Nenusuko nė cento. Per 5 mėn. sau leidau susitaupyti, kad jau galėjau užmerkti akis – išvažiuoju ir turiu šiek tiek pradžiai“, – tikina pašnekovė.

Pašnekovė sako tikrai nenuvertinanti emigrantų, sunkiai triūsiančių svetur. Bet pakartoti to, ką patyrė žuvų fabrike Airijoje, ji nenorėtų.

„Viskas šiame pasaulyje susiję“, – sako pašnekovė. Airijoje uždirbti pinigai jai padėjo susikurti naują gyvenimą Tenerifėje. Skrydžiui atgal į Airiją lietuvė net neužsiregistravo. Tą dieną ji jau buvo Kanarų salų rezidentė ir dirbo drabužių parduotuvėje.

„Gerai pasijutau vien dėl klimato. Niekada nebuvau pilkumos žmogus. Lietuvoje man sunku buvo išgyventi žiemos periodą, tą vienintelę dieną, kai išlenda saulė, atrodo, kad skrendi kaip ant sparnų, kalnus nuversi. O pilkuma tokia slegianti. Airija nebuvo ta šalis, bet ten užsikabinau, nuo ko pradėti“, – sako Ingrida.

Būdama 40-ties, Ingrida 2 kartus pakeitė ir darbą, ir šalį. Moteris sako, kad ištverti galima viską, jeigu tik turi tikslą. Šiuo atveju jos tikslas buvo gauti stabilias pajamas, kad išlaikytų ir save, ir dukrą.

Tenerifėje Ingrida nusprendė gyvenimą iš esmės keisti trečią kartą. Ir čia kaltas ne pinigų stygius, o italas, vardu Pietras. Vyras buvo toks atkaklus, kad lietuvės širdį sugebėjo pavergti net negalėdamas su ja normaliai susikalbėti.

Pora nusprendė vykti į žemyninę Ispaniją, Lirijos miestą, kur turistų užklysta retai. Anksčiau Pietras čia jau turėjo restoraną.

Lirijoje prasidėjo naujas etapas, vėl pareikalavęs daug pastangų. Ingridai teko įsigilinti į visiškai naują dalyką – restoranų verslą. Skubėti jiedu su Pietru nenorėjo, nes atsidaręs kavinę prastoje vietoje rizikuosi prarasti investicijas.

„Nemažai mūsų pažįstamų turi tokius mažus versliukus, restoranėlį, iš to ir gyvena. Dirba vyras, žmona, kartais vaikai. Nemažai gyvena iš tokių versliukų, nes Ispanijoje labai daug bariukų. Milijonų neuždirbsi, bet gali gyventi. Investavai, turi atsipirkti, bet mums pirmi metai buvo visai neblogi“, – tikina ji.

Ingrida sako, kad bent artimiausiu metu gyvenimo iš esmės keisti nebenorėtų – pagaliau jaučiasi įsitvirtinusi. Labiausiai ji ilgisi Lietuvos ir gimtosios kalbos. Kasdien kalba angliškai, ispaniškai, prancūziškai ir net itališkai, o lietuviškai – tik su dukra ar telefonu su artimaisiais.

Plačiau – laidos įraše.