Gyvenimas

2019.02.28 10:16

Automobilių stovėjimo kontrolierius: jei pats esi ramus, nepyksta ir vairuotojai

Marijus Mikutavičius, LRT RADIJO laida „Darbas – ne vilkas“, LRT.lt2019.02.28 10:16

Vilnius yra padalytas į daugiau nei dvidešimt maršrutų, kuriuose vienu metu daugiausia dirba trylika automobilių stovėjimo kontrolierių, taip LRT RADIJUI sako kontrolierius Audrius Vainonis. Pašnekovo teigimu, visuomenėje yra susidaręs įspūdis, kad kontrolierių yra daug, nes jie puikiai pastebimi iš savo aprangos. „Mūsų vadovybės toks tikslas ir buvo“, – paaiškina kontrolierius.

– Kaip prasideda jūsų diena?

 – Automobilių stovėjimo kontrolieriai dirba slankiuoju grafiku. Mūsų darbo savaitė prasideda pirmadienį, tačiau kartais dirbame ir savaitgaliais. Darbas prasideda biure, kur susirenkame savo darbo priemones, persirengiame ir išvažiuojame į miestą, į mums paskirtą maršrutą, kuris kasdien yra vis kitoks. Kartais dirbame pagal iškvietimą – rezervuotose automobilių stovėjimo aikštelėse fiksuojame automobilius, stovinčius be leidimo.

Mes nebaudžiame, o tik fiksuojame faktą, kad automobilis stovi ten, kur neturėtų stovėti, arba neturi tam leidimo. Mes nesame pareigūnai – už šiuos nusižengimus baudžia Vilniaus miesto savivaldybės pareigūnai.

– Kaip į jus reaguoja žmonės?

– Vilnius yra padalytas į daugiau nei dvidešimt maršrutų, kuriuose vienu metu daugiausia dirba trylika kontrolierių. Čia tik jums taip atrodo, kad mūsų labai daug. Susidaro toks įspūdis, nes mes matomi (geltonos liemenės, drabužiai su šviesą atspindinčiais ženklais), tačiau mūsų vadovybės toks tikslas ir buvo, kad mes būtume matomi. Aišku, dar ir dėl saugumo tai yra daroma – mes esame žmonės, dirbantys gatvėje.

Vairuotojai pasipiktinę, kodėl mes šliaužiojame gatvėse, kodėl išeiname į važiuojamąją kelio dalį, jie „pypsina“, barasi, privažiavę atsidaro langą ir atleidinėja mus iš darbo, esą trukdome eismą. Tokie pasipiktinimai yra nepagrįsti, nes tuo metu, kai automobilių stovėjimo kontrolieriai fiksuoja ne vietoje stovintį automobilį, jiems reikia nufotografuoti ne tik transporto priemonę, bet ir stovėjimą apibrėžiantį ženklą, o tai dažniausiai galima padaryti tik išėjus į važiuojamąją kelio dalį ir šiek tiek sutrikdžius eismą.

– Jaučiate, kad jūsų nekenčia?

– Didelė meilė automobilių stovėjimo kontrolierių profesijai tikrai nejaučiama. Retais atvejais žmonės padėkoja, bet nežinau, kiek nuoširdžiai.

– Ar būna konfliktinių situacijų?

– Taip, dėl to vadovybė ėmėsi priemonių ir automobilių stovėjimo kontrolieriams išdavė vaizdo ir garso fiksavimo kameras, kurios nuolat įjungtos ir mes nešiojamės jas su savimi. Iškilus konfliktinei situacijai, tokios kameros padeda labai aiškiai matyti, kas ką sakė ir kas pradėjo barnį.

Dažniausiai žmonių nusiskundimai, kad kontrolierius ką nors netinkamo pasakė, atsispindi pareiškimuose, kurie neparodo realybės. Suprantu, kad žmonės jaučia stresą, niekam nėra malonu sumokėti tam tikra pinigų sumą, gauti baudą, kuri kabos ant tavo sąžinės dar kurį laiką, tačiau taisyklės yra taisyklės.

– Kaip dažniausiai žmonės teisinasi dėl to, kad nesusimokėjo už automobilio statymą?

– Dažniausiai jie pasiteisina tuo, kad trumpam nubėgo išsikeisti pinigų, kad nesuprato, jog reikia susimokėti, kad paliko įjungtą avarinį automobilio signalą, kad automobilio variklis dar net nespėjo atvėsti.

Tikėti ar netikėti žmonėmis į mano pareigas neįeina, bet, be jokios abejonės, už smulkų nusižengimą žmogui aš atleidžiu, nes dar nėra parašytas pranešimas. Jeigu žmogus tikrai ko nors nesuprato, tai kam lupti kailį nuo gyvo žmogaus?

– Ar jus kaip nors psichologiškai ruošia tokioms situacijomis?

 – Taip, kiekvienais metais mūsų įmonė samdo kitas įmones, kurios veda mokymus, nes nėra taip paprasta ilgą laiką atlaikyti moralinį spaudimą, jeigu tave trečią ar penktą kartą apšaukia. Tai nėra labai smagu, o tai juk tiesiog susiję su dangaus kūnų fazėmis. Kartais vairuotojams reikėtų suprasti, kad mes taip pat žmonės.

Tačiau, kaip šauksi, taip atsilieps – jeigu aš nešaukiu ant žmogaus atgal, tai ir kitas žmogus nustos šaukti. Žinoma, tokios situacijos nepasitaiko kasdien, o, kai pasitaiko, nusirengęs darbo uniformą nusprendžiu ilgai su savimi darbo rūpesčių nesinešioti ir viską pamirštu.

Plačiau – radijo laidos „Darbas – ne vilkas“ įraše.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.