Gyvenimas

2019.03.09 09:17

Istorikė papasakojo apie laikus, kai krosnys atitiko naujienų portalus, o gobelenas – feisbuką

LRT RADIJO laida „Tuzinas“, LRT.lt2019.03.09 09:17

Vynas buvo geriamas ne tam, kad juo piktnaudžiautų, o tam, jog komunikuotų, perduotų žinias. Taip LRT RADIJO laidoje „Tuzinas“ sako mokslų daktarė Jolanta Karpavičienė. Istorikė vardija 12 būdų, kaip anksčiau, kai nebuvo žiniasklaidos ir socialinių tinklų, skleistos žinios. Anot jos, kokliai ir koklinės krosnys atitiko naujienų portalus, o ant sienų kabėję kilimai – socialinius tinklus.

„Aplaistymas“ – tai pirmoji komunikacijos ir informacijos skleidimo forma, kurią įvardija J. Karpavičienė. Pasak jos, tai – istorinis fenomenas, kuris savo ištakomis siekia žmonijos atsiradimo laikus.

„Tarkime, jei esame pirkliai, sudarome sandorį dėl prekių atvežimo, būtinai tą darome karčiamoje – tai socialinės komunikacijos vieta. Pasikviečiame liudytojus, kurie mus pažįsta. Mes pasirašome sutartis, tačiau svarbiausi yra tie žmonės. Sukertame rankas, o liudytojus turime pavaišinti vynu. Kartu išgeriame ir sutvirtiname sandorį.

Vėliau viena pusė sugalvoja pergudrauti ir atveža mažiau prekių, kita – supyksta ir kviečia į teismą. Tam yra liudytojai, kurių priesaika tampa įrodymu tam, kad teisėjas priimtų sprendimą“, – aiškina ji, ir priduria, kad gėrimo kultūra formuoja socialinį įsipareigojimą.

Politinis ceremonialas. Riteriai tarnauja tėvynei ginklai, o diplomatai – kepenimis. Kaip pasakoja istorikė, Lietuvoje ceremonialas pradėjo skleistis valstybės krikštijimo metu.

„Tai – civilizacinis posūkis, mes tapome vakarietiškos kultūros dalimi. Kartu su juo atėjo daugybė įvairiausių reiškinių: valstybės valdymo schema, vaišių kultūra, teisė, architektūra, literatūra, mąstymas ir mentalitetas. Būtent Vytauto Didžiojo laikais pradėta sąmoningai diegti ceremonialo dalykai. Vakarietiškas ceremonialas – tai atitinkamas svečių priėmimas“, – kalba J. Karpavičienė.

Anksčiau svečią, atvykusį į šalį, pasitikdavo pareigūnai, priklausomai nuo to, kokio rango jis yra. Anos jos, svečias būdavo sodinamas į vietos transporto priemonę, kuri garantavo saugumą, o sostinėje buvo pasitinkama su atributais: raudonas kilimas, rūmuose nuleidžiamos vėliavos ir muzikos instrumentai. Nemažai dalykų išlikę ir šiais laikais.

Dovanos. Svečio priėmimo diplomatinės audiencijos metu buvo būtinas elementas – dovanų įteikimas.

„Dovana, kurią gauna valdovas arba kurią dovanoja, tai žinia apie valdovo ir valstybės ekonominį pajėgumą, civilizacinę orientaciją, kultūrinį horizontą, meninis skonis, egzotiniai dalykai. Istoriniai šaltiniai įdomūs šiuo požiūriu, nes Vytauto Didžiojo laikais vokiečių ordinas (be ginklų, šarvų) dovanojo ir egzotinių gyvūnų, pavyzdžiui, liūtą“, – tikina istorikė.

Kaip rašo šaltiniai, Vokiečių ordinas Vytautui Didžiajam ir jo žmonai dovanojo šafraną, pipirus, razinas, figas, migdolus. „Mes dovanodavome kailinius, pirštines, išdabintais perlais, rankšluosčius, išsiuvinėtus auksu, didelių baltų staltiesų ir du baltus vanagus“, – vardija ji.

Vaišės. Tai, kad lietuviai labai vaišingi, paveldėjome iš Vytauto Didžiojo, sako J. Karpavičienė: „Pavaišinti svečią privalu – tiek vynu, tiek užtikrinti, kad būtų pavaišintas taip, jog skleistų žinią, kad šioje šalyje nieko netrūksta.“

„Pagal valdovo instrukciją, Prancūzijos pasiuntiniui su svita mėsos dienomis buvo paruošti rinktiniai paukštienos, t. y. strazdo, sniegstartės, jerubės, kurapkos, tetervino, kurtinio kepsniai. Žuvies dienomis – šližiai, upėtakiai, kiršliai, džiovintos lašišos...“ – 1648 metais rašo Vorbekas Letovas, Vladislovo Vazos sekretorius.

Vyno kultūra – tai žmonių komunikavimo priemonė ir žinios perdavimo būdas. Priimant svečią buvo privalu pakelti tostą už valdovo, iš kurio šalies atvyko diplomatas, sveikatą.

„Įdomu tai, kad svečio nebuvo galima vaišinti alumi, midumi. Būtina priemonė – vynas. Nuo Vytauto Didžiojo laikų vynai buvo gaunami kaip dovanos. Transportuojant vyną statinėse, jie surūgdavo, todėl reikėdavo spirituoti ir pasaldinti. Vynas buvo būtina sąlyga, pagarbos ženklas ir diplomatinė žinia, kad kalbama ta pačia europine kalba.

Vynas buvo geriamas ne tam, kad juo piktnaudžiautų, o tam, kad komunikuotų, perduotų žinias“, – aiškina istorikė.

Muzikinė kultūra – programa, kuri buvo siūloma svečiui ir puošdavo valdovų bei didikų diduomenės aplinką, sklido diduomenės valdose. Valdovų rūmai buvo stiliaus namai, nes kauptos visos žinios: kaip rengtis, puoštis, kokius muzikos instrumentus užsakyti, kokius pasirodymus surengti...

„Muzikinė kultūra – labai svarbus dalykas. Viršūnė – XVII a. I pusėje Vilniuje buvo pastatytos trys operos, anksčiau negu Paryžiuje ir kitose šalyse. Tai susiję su tuo, kad Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius, dar būdamas princu, keliavo po Europą ir užsidegė naujo žanro operos dvasia.

Tai vėlgi transliavo žinią, kad valdovo meninis lygis plaka tuo pačiu ritmu. Mes sugebame netgi pralenkti kitas šalis. Muzikiniai dalykai – informacijos perdavimo būdai, parodantys vakarietišką kultūrą Lietuvoje“, – dalijasi J. Karpavičienė.

Viešos šventės – triumfo diena, kai įvysta svarbu įvykis, sutuoktuvės, svarbių pareigų užėmimas. Pasak istorikės, tokiu atveju žinią reikia pranešti diplomatams, miestiečiams: „Viskas aidėjo per miestą, panašiai kaip karnavalas. Tais laikais viskas buvo daroma su tam tikrais ritualais, kad diplomatai skleistų žinią apie šalį ir priėmimą.“

Eksterjerai ir interjerai. „Vyravo tie dalykai, kuriuos žmonės galėjo perskaityti ir iškart suprasti, kokio lygio meistrai dirbo, iš kur atvežamos medžiagos – tai viešoji erdvė ir stabili informacija, kurią galima skaityti“, – pasakoja ji.

Likę keturi žinių sklaidos būdai – interjero dalykai, kuriuos pavadinčiau interneto portalais – tai kokliai ir koklinės krosnys.

Valdovų rūmuose šiuo metu yra šie eksponatai ir originalai. Anot J. Karpavičienės, kol diplomatas laukdavo priėmimo pas valdovą, matydavo Vytį, puošiantį krosnį, tad iškart žinodavo, kurioje valstybėje svečiuojasi.

„To meto žmonės gyveno tokioje sistemoje, kurią mokėjo skaityti. Jie gaudavo informaciją būtent taip, nebuvo jokių kitų būdų“, – tikina ji.

Frizas – tapybos elementas, esantis palubėje. Tai Renesanso puošybos būdas. Tais laikais tai buvo politinės geografijos vadovėlis, kuris leisdavo svečiui suprasti, kas valdo šalį, kokia dinastija ir kokius žemės priklauso LDK. „Ta forma tarsi bėganti eilutė – politinė komunikacinė žinia, kokio mastelio yra valstybė ir kokios žemės jai priklauso“, – dėsto istorikė.

Istoriniai gobelenai. J. Karpavičienė įsitikinusi, kad būtent kilimai, kabinti ant sienų, atitinka socialinius tinklus: „Jie tais laikais buvo tarsi feisbukas. Gobelenai parankūs tuo požiūriu, kad kiekvienas diplomatas ir svečias žinojo, jog jie kainuoja nepaprastai daug. Žygimantas Augustas tam, kad užsakytų herbinių gobelenų seriją iš Briuselio, sumokėjo tikrai nemažai. Tai gali kainuoti tiek, kiek vienerių metų karo su Rusija kampanija. Dažnai į juos buvo įaudžiamas auksas. Sudeginus gobelenus, iš vieno buvo galima gauti 1,5 kg aukso.“

Drabužiai ir aksesuarai. Tuomet valdovai puošdavosi labiau negu valdovės, nes tais laikais tai buvo komunikacinė žinia.

„Koks prabangus drabužis, kiek žiedų ant rankų, neduok Dieve dėvėti žiedą, kuris yra sufalsifikuotas, o tai tarp miestiečių buvo įprasta. Iš tikrųjų tai buvo komunikacinės žinios“, – sako ji.

Parengė Viktorija Juškauskaitė.