Dar visai neseniai policija vijo riedlentininkus iš miestų gatvių ir aikščių, o dabar tai – olimpinė sporto šaka. Pirmąkart riedlentininkai varžysis kitąmet vyksiančiose vasaros olimpinėse žaidynėse Tokijuje. Tiesa, daugelis riedlentininkų sako, kad riedlentės visų pirma yra ne sportas, o gyvenimo būdas, kuris padeda atrasti savo kelią.
Kaip riedlenčių kultūra vystėsi Lietuvoje gerai atsiskleidžia Simo Sonkino istorija. Jis naujo tūkstantmečio pradžią ir savo paauglystę prisimena kaip riedlenčių aukso amžių, bet apie jį kalba ne tik su ilgesiu, bet ir su šiokiu tokiu kartėliu. Jį ir kitus gerai varžybose pasirodžiusius riedlentininkus inventoriumi ir apranga aprūpindavo riedlenčių pardavėjai, o mobiliųjų ir mobilaus ryšio bendrovės rėmė naujų riedlenčių parkų statybą. Tuo metu kilusi hip-hop’o kultūros banga tapo geru būdu pasireklamuoti. „Manau, padariau klaidą. Turėjau labiau stengtis geriau važinėti, ir nemanyti, kad viskas jau pasiekta“, – pasakoja Simas. Sulaukęs 18-os, jis išvyko uždarbiauti į užsienį, nes šalyje prasidėjo ekonominė krizė. Bet praėjus septyneriems metams, nutarė sugrįžti ir kurti riedlentininkų bendruomenę, besiremiančią kitokiais principais negu buvo toji, kurioje pats augo.
Akvilė Magicdust – iliustratorė ir komiksų kūrėja. Važinėti riedlente ji pradėjo Europos riedlentininkų Meka vadinamoje Barselonoje. Šiame mieste kurį laiką gyveno. Tiesa, atsistojusi ant riedlentės buvo dar vaikystėje: „Mano draugai važinėdavo riedučiais, o aš – brolio savadarbe riedlente ir vis stengdavausi juos prisivyti. Paskui atėjo paauglystė, nemačiau kitų važinėjančių mergaičių ir padėjau riedlentę į šoną. Reikėjo suaugti, suprasti, kad nesvarbu, ką kiti galvoja ir atsistoti ant riedlentės iš naujo“.
Tuo metu Lietuvos riedlenčių federacijos vadovas Justinas Ivoška riedlenčių triukų mokėsi augdamas Ignalinoje. Jis sako, kad tai sunkus sportas: „Kartojimas, kartojimas ir dar kartą kartojimas. Jis, manau, išugdo nors ir mažo, bet tikslo siekimą“. Justinas taip pat yra riedlenčių mokyklos mokytojas. Jo tikslas – dar ne kitąmet, bet per ateinančius dešimt metų ką nors paruošti olimpiadai.
Trijų riedlentininkų istorijos – LRT RADIJO laidoje „Radijo dokumentika“.
