Gyvenimas

2019.03.18 20:08

Tūkstantmetės Materos paslaptys: požemiai, vargana virtuvė ir Kristaus kančia

Dalia Smagurauskaitė, LRT.lt2019.03.18 20:08

Šių metų Europos kultūros sostinė Matera – tarsi skruzdėlynas. Namai, bažnyčios, dirbtuvės, įsikūrusios natūraliose ir žmonių rankomis sukurtose grotose, o po miestu driekiasi požemių labirintas. Mažiausiai 7 tūkstančius metų gyvuojanti Matera pelnytai lyginama su seniausiais pasaulio miestais – Petra ir Jerichu. O ypatinga miesto aura sužavėjo net ir Holivudą – Melas Gibsonas čia filmavo „Kristaus kančią“.  

Sassi di Matera

Nuo Bario oro uosto iki Materos – kiek mažiau nei 70 kilometrų vingiuotais keliais. Vos atvykus nepanašu, kad tai – vienas iš seniausių pasaulio miestų, kuriame randama 7–9 tūkstančių metų senumo žmonių pėdsakų (Materą galima lyginti su tokiais senoliais kaip Petra Jordanijoje ir Jericho miestu Vakarų Krante). Tačiau sekant ženklus su žodžiu sassi – šis žodis yra fundamentalus, norint suprasti, kuo ypatingas šis miestas – nuomonė greitai pasikeis ir taps žymiai aiškiau, kodėl Matera buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o 2019-aisiais tapo Europos kultūros sostine.

Tiesioginė itališko žodžio sassi reikšmė yra akmenys, tačiau Sassi di Matera – tai du miesto rajonai ant dviejų šlaitų, vadinami Sasso Caveoso ir Sasso Barisano, susiformavę natūraliose ir žmonių išgremžtuose urvuose ir grotose. Šie du rajonai ir miesto dalis tarp jų sudaro Materos senamiestį, kurį ir būtina aplankyti. Vaikštant tūkstančių pėdų nublizgintais, medaus spalvos tufo skersgatviais atsiskleidžia Materos paslaptis – gyvenamieji namai ir tvartai, bažnyčios ir vienuolynai, rūmai, sandėliai, amatininkų dirbtuvės, parduotuvėlės, vandens cisternos – viskas įrengta akmenyje, o žvelgiant iš aukštai tūkstančius metų skaičiuojanti Matera primena skruzdėlyną, pilną slaptų užkaborių ir praėjimų.

Gyvenimas grotose

Gyvenimas grotose įrengtuose būstuose buvo vargingas ir sunkus. Žmonės įsikurdavo natūraliai susiformavusiose grotose, jas savo rankomis praplėsdavo įrengdami papildomų erdvių. Sienos būdavo nelygios, o lubos natūralaus skliauto, langai – mažyčiai arba visai be jų. Tokie būstai paprastai būdavo padalinti į tris dalis – virtuvę, miegamąjį ir tvartą. Virtuvėje būdavo krosnis ir nedidukas stalas, prie kurios gausi šeima – paprastai moteris susilaukdavo 6–8 vaikų – kartą per dieną susėsdavo pavalgyti. Atskiri indai dažniausiai nebūdavo naudojami, o maistas paprasčiausiai patiekiamas viename dideliame puode.

Miegamojo erdvėje stovėdavo lova, kurioje be tėvų miegodavo ir pora jauniausių vaikų. Kiti vietos susirasdavo kur pakliūva – ant daiktams susidėti skirtų dėžių ar ant kitų paviršių, kūdikis būdavo guldomas į nedidelį lopšį. Viename kampe būdavo niša, skirta atlikti gamtinius reikalus. Dar viena erdvė tokiuose namuose priklausė naminiams gyvuliams – asilams, mulams, kiaulėms ir vištoms. Asilai ir mulai buvo naudojami kaip transporto priemonės, kai reikėdavo keliauti į už miesto esančius laukus. Saulei tekant dienos pradžią skelbdavo jų kanopų kaukšėjimas.

Akmeniniuose Materos namuose nebuvo kanalizacijos, o geriamas vanduo būdavo renkamas specialiais kanalais ir tekėdavo į namuose buvusią cisterną. Dažniausiai tai būdavo lietaus vanduo, o kad jis būtų geriamas, cisternoje buvo laikomas ungurys, kurio užduotis – suvalgyti nešvarumus ir neleisti vandeniui užsistovėti.

Kaip atrodė senieji būstai grotose galima pamatyti keliuose Materos namuose-muziejuose. Tačiau nesunku įsivaizduoti, kad gyvenimas tokiuose namuose buvo varganas. Būtent todėl 1952 metais Italijos valdžia iš sassi priverstinai iškeldino 15 tūkstančių žmonių ir apgyvendino naujuose namuose, senųjų būstų durys buvo užmūrytos. Tik praėjus keliems dešimtmečiams sassi di Matera imti vertinti, kai kurie jų net atgimė kaip namai, viešbučiai, restoranai ir pan.

Filmavimo aikštelė

Neįprasta Materos aplinka ir aura 20 a. viduryje patraukė kino kūrėjų dėmesį. Vienas pirmųjų 1949 metais buvo Carlo Lizzani, sukūręs dokumentinę juostą apie Materą. Visgi pirmoji šlovės banga Materą aplankė tada, kai joje vieną žymiausių itališkų filmų nusprendė filmuoti legendinis režisierius Pier Paolo Pasolini – jo „Evangelija pagal Matą“ buvo sukurta 1964 metais.

Po dviejų dešimtmečių Matera pavirto Jeruzale su karaliumi Dovydu, kurį įkūnijo Holivudo aktorius Richardas Gere‘as. Režisieriui Bruce‘ui Beresfordui pavyko sukurti unikalią aplinką, pagauti nuotaiką ir nesunkiai nukelti žiūrovus kelis tūkstančius metų į praeitį. 1993 metais čia filmuotas „Ben Huras“ su Morganu Freemanu, o 2004 metais Melas Gibsonas Materą pasirinko savo garsiausiam filmui „Kristaus kančia“ filmuoti. Teigiama, kad M. Gibsonas liko nepaprastai sužavėtas Matera ir išgarsino miestą pasaulyje. Prieš trejus metus buvo nufilmuota ir filmo „Jaunasis Mesijas“ dalis – Matera tapo Nazaretu, Betliejumi ir Jeruzale. Galiausiai, paskutinis Holivudo darbas Pietų Italijos mieste – „DC Comics“ filmas „Nuostabioji moteris“.

Kodėl režisieriai taip pamilo Materą? Greičiausiai todėl, kad daugumai filmų nereikėjo papildomų dekoracijų ir ilgų pasiruošimų – miesto peizažas ir atmosfera yra unikalūs. Beje, dažniausiai filmuojama buvo keturiose miesto zonose – Belvedere di Murgia Timone (kalva), Via Muro presso la Civita (gatvė), Vico Solitario nel Sasso Caveoso (gatvė), Piazza di Porta Pistoia (aikštė). Visas šias vietas galima aplankyti, o jei turėsite gidą, jis tikrai papasakos, kas ir kur buvo filmuojama. Bene įspūdingiausia iš visų paminėtų vietų yra Belvedere di Murgia Timone, nuo kurios atsiveria miesto vaizdas, o M. Gibsonas joje filmavo nukryžiavimo sceną. Režisierius sakė, kad miestas, jo manymu, ir pats tapo filmų personažu.

Ir danguje, ir po žeme

Lankantis Materoje būtina aplankyti bent vieną minkštoje, tufu vadinamoje uolienoje, išgremžtą bažnyčią, koplyčią, vienuolių celę ar vienuolyną. Pati svarbiausia ir įspūdingiausia Materoje – 11 amžiaus moterų bažnyčia ir vienuolynas Santa Lucia alle Malve. Einant pro šalį sunku patikėti, kad tai – maldos namai. Viduje vis dar aukojamos Šv. Mišios, sienas puošia 12 amžiaus freskos. Sakoma, kad Marija jose panašesnė į paprastą kaimo merginą nei į dangaus karalienę.

Aukštai virš miesto stovi Santa Maria di Idris, rodos, prispausta masyvių akmenų. Ši bažnyčia tuneliu sujungta su San Giovanni in Monterrone kripta. Būtent kriptoje galima pamatyti daug vertingų freskų, sukurtų 12–17 amžiais. O štai San Pietro Barisano visiškai išgremžta uolose. Virš jos dar keliais aukštais grotose ir ne tik įsikūrę namai, vingiuoja gatvės. Kas vieniems yra stogas, kitiems yra gatvė – tokia Materos kasdienybė.

Pajusti ir suprasti Materą padeda ir unikalia patirtimi vadinamas apsilankymas Materasum (žmogaus rankomis sukurtuose tuneliuose) ir Palombaro Lungo (vandens cisterna) po Matera. Pavyzdžiui, po miestu buvusioje milžiniškoje cisternoje vandens dabar jau nėra, tačiau įrengti pasivaikščiojimo takai. Erdvė tokia didelė, kad į ją anksčiau tilpdavo 3,5 milijonai litrų vandens, kuriuo naudodavosi miesto gyventojai.

Gardi vargana virtuvė

Materoje ir jos apylinkėse veiklos užtektų ne vienai dienai, todėl nepamirškite vienos svarbiausių – skaniai pavalgyti. Materos virtuvė, kaip ir dauguma tradicinių Italijos virtuvių, vadinama cucina povera, t. y. „vargana virtuvė“ (tai reiškia, kad joje naudojami paprasti, vietoje auginami produktai, laikomasi sezoniškumo). Dauguma patiekalų gaminami iš ankštinių daržovių, mėsos, daržovių, ypatingos vietinės duonos (milžiniški kepalai išlieka nesugedę net kelis mėnesius). Maistui iki šiol kartais naudojamos aplinkiniuose slėniuose augančios laukinės žolelės. Pavyzdžiui, asfodeli vadinamais augalais maitinosi bazilijonų vienuoliai, gyvenę celėse-grotose.

Tradicinis Materos patiekalas yra ciallèdd. Jis gaminamas iš kubeliais pjaustytos duonos, virtų bulvių, paskaninamas vietos žolelėmis, kartais pridedama virto kiaušinio ar ropių. Dar vienas mieste įprastas patiekalas – crapiata. Sakoma, kad  šis paprastas patiekalas simbolizuoja valstiečių meilę žemei. Rugpjūčio 1-ąją būdavo švenčiama derliaus nuėmimo šventė. Jei derlius būdavo geras, Materos moterys atsinešdavo į šventę ankštinių daržovių ir grūdų, vienintelius šeimos turtų ir gerbūvio simbolius tais laikais. Sunešti kviečiai, speltos, pupos, avinžirniai, lęšiai, pupelės, žirniai, bulvės būdavo sudedami į vieną didelį puodą. Pagardinimui būdavo dedama salierų, svogūnų, morkų, vyšninių pomidorų, alyvuogių aliejaus ir druskos. Patiekalu džiaugdavosi visas miesto kvartalas.

Namuose tradiciškai būdavo gaminami makaronai, o pačios gabiausios moterys, sakoma, turėjo „fėjų rankas“ (supraskite, tokius stebuklingai skanius makaronai jos paruošdavo). Padažai makaronams gaminami iš ropių lapų, pomidorų, grybų, paprikų. Materos makaronai, tik jau ne rankomis gaminti, parduodami ir šiais laikais, o tradicinių patiekalų galima paragauti „L’Abbondanza Lucana“, „l’Antica Cantina Forentum“ ir „l’Osteria Pico“ restoranuose.

Siūlome žiūrėti „Euromaxx“ reportažą apie Materos miestą (nuo 01:37 min):

Euromaxx 177

„Matera – Europos kultūros sostinė 2019“ renginių programą galima rasti čia.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius