Gyvenimas

2019.02.08 15:37

Marius Čepulis. Apie japonų elnią, kuris gali Lietuvos raguotiesiems pridaryti bėdos (komentaras)

2019.02.08 15:37

O išties kalba bus apie nereikalingą žmogaus kišimasį į gamtą, kuris, kaip ir reikia tikėtis, nieko gero neatneša.

Kas nuo ryto iki vakaro sėdit internete, tikriausiai matėt vaizdelį, kur per kelią naktį eina didžiulė elnių banda. Ten yra pabėgusi iš aptvarų (tie, kur netoli Lapių) ir sulaukėjusi dėmėtųjų (dar vadinamų japoniškaisiais) elnių banda. Didžioji dalis žavėjosi, gėrėjosi ir šūkčiojo iš nuostabos. Bet man ir keliems specialistams bei medžiotojams toks vaizdelis kelia šiurpą (atleiskit už išsireiškimą).

Bet apie viską nuo pradžių. Dėmėtasis elnias yra nedaug žemesnis už taurųjį. Jo kailis dėmėtas lieka visą gyvenimą (dėmės ryškesnės vasarą), patinų ragai menkesni, turi mažiau atšakų (daugiausia 8) ir meta juos pavasario vidury. Kaklas trumpesnis ir jo kailis ilgesnis (todėl atrodo gauruotesni). Uodega ilgesnė ir baltas veidrodėlis (užpakalio dėmė) įrėmintas juoda juostele. Ant snukio elnias turi du baltus brūkšnelius ir iš toli atrodo, kad jis su nedidelėmis iltimis. Veisiasi panašiai kaip taurieji elniai, tik jų ruja vyksta spalį. Šis elnias turi vieną nuostabią savybę – jis moka švilpauti, t.y., jo toks balsas. Labai keista, kai išgirsti negarsų švilpimą ir pamatai iš miško išlendant elnią.

Dėmėtieji elniai.  Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Dėmėtojo elnio gimtinė yra Japonija, Taivanas, Tolimieji rytai ir Pietryčių Azijos kontinentinė dalis. Kaip ir daugumai žinduolių rūšių, jai grėsė išnykimas dėl besaikės medžioklės. Tada buvo susigriebta, pradėta entuziastingai saugot ir lazda perlenkta į kitą pusę. Elniai buvo introdukuoti į daugybę šalių –  kitas Azijos valstybes, Angliją, JAV, Naująją Zelandiją, didžiąją dalį Europos valstybių. Dalis buvo auginama aptvaruose, dalis paleisti į laisvę. Kodėl jie tokie populiarūs – gražūs, skani mėsa, pantai. Turbūt žinot, kad iš pantų (jaunų ragų) gaminamas pantokrinas –  tonizuojantis vaistas, jį net vadina jaunystės eleksyru. Ir vėl gi, žinoma, visiems (lietuviams irgi) buvo visiškai dzin, kokią įtaką ši svetimžemė rūšis turės vietinėms rūšims.

Į Lietuvą dėmėtieji elniai buvo atgabenti šeštame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir paleisti Dubravos miške. Jų likimas neaiškus (manoma, kad iki šių dienų neišgyveno). Kiek vėliau, populiarėjant elnininkystei, elnių augintojai pradėjo auginti dėmėtuosius elnius aptvaruose. Natūralu, kad dalis žvėrių pasprukdavo ir apsigyvendavo laisvėje. Kai kurie augintojai tiesiog paleisdavo elnius „pasiganyti” (už tai jiems turėtų būti gerai atrašyta). Ir dabar dėmėtieji elniai pastebimi Smiltynėje, jau seniai laksto Girulių miškuose, netoli Maišiagalos, o daugiausia jų yra Lapių apylinkėse (nes ten yra net keli jų aptvarai). Dabar laisvėje dėmėtųjų elnių galėtų būti jau keli šimtai.

Dėmėtojo elnio kailis ilgesnis, tamsesnis, dėmėtas, ragai daug menkesni nei tauriojo elnio. Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Tai kuo tas elnias toks blogas, kad jau kelios šalys paskelbė (o kitos rimtai pradeda apie tai galvoti) jį invazine rūšimi? Visų pirma, kur jų prisiveisė daug, jie daro ženklią žalą žemės ūkio kultūroms ir medžių sodinukams. Jie konkuruoja su vietinėmis rūšimis. Pastebėta, kad tose vietose, kur prisiveisia dėmėtųjų elnių, ženkliai sumažėja stirnų ir kitų vietinių kanopinių rūšių. O svarbiausia – jie puikiai kryžminasi su tauriaisiais elniais. Kai kuriose Škotijos teritorijose jau daugiau nei 50 proc. elnių yra hibridai. Ir mokslininkai dabar jau susiėmę už galvų mąsto, kaip išsaugoti tauriojo elnio genofondą.

Apie šių elnių hibridizaciją yra pridaryta daugybė tyrimų. Vieną jų atliko ir VDU mokslininkai (tiesa, tyrė aptvaruose laikomus). Išvada viena – elniai kryžminasi ir gali turėti neigiamos įtakos tauriųjų elnių populiacijai. O kaip tas elniokas sugeba prieiti prie tauriojo elnio patelės, kurią akylai saugo daug stipresnis tauriojo patinas? Dėmėtieji elniai mažesni gerus trečdalį metro, jų ragai menkesni ir tauriųjų patinai jų nelaiko konkurentais. Taigi dėmėtieji prasmunka į haremą ir padaro ten savo juodą darbą. Blogiausia, kad hibridai yra vaisingi, jie vėl poruojasi arba su savo rūšimi arba su kita, keičiasi jų ekologija, mitybos bazė, rujos laikai. Rūšis išsigimsta.

Dėmėtojo elnio patinas. Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Va taip neapgalvoti žmonių veiksmai gali smarkiai paveikti vietinių rūšių populiacijas. Medžiotojai, kurių plotai yra netoli Lapių, jau kelis metus atakuoja Aplinkos ministeriją ir pasakoja, apie susidariusią padėtį, bet jokių veiksmų nebuvo imtasi. Lygtais buvo svarstymų priskirti dėmėtąjį elnią prie invazinių rūšių, bet jie taip ir liko svarstymais. Šio elnio net iki šiol negalima medžioti.

Manau, reiktų neatidėliojant svarstyti šį klausimą, ir įtraukti šią rūšį į invazinių sąrašą. Laisvėje gyvenantys elniai turėtų būti sugauti arba sumedžioti (visų pirma hibridai), o elnynų savininkai griežtai įspėti saugoti ir prižiūrėti savo augintinius. Arba galima nieko nedaryti ir grožėtis, kaip svetimžemės rūšys po truputį išstumia vietines.