Gyvenimas

2019.03.06 07:45

Istorijos iš Naujosios Zelandijos: ilgi liežuviai, trys kiviai ir dinozaurų žemė

Dalia Smagurauskaitė, LRT.lt2019.03.06 07:45

„Kuo ilgesnis liežuvis, tuo geriau viskas matosi ir tuo didesnis įspūdis sudaromas“, – apie maorių tradicinį šokį pasakojo geografas ir gidas Rytas Šalna. Po Naująją Zelandiją su turistų grupėmis keliaujantis vyras teigė, kad garsaus šokio tikslas – ne išgąsdinti savo varžovus, bet juos pasveikinti. Kalbėdamas apie kitus tolimos šalies simbolius jis paminėjo kivį. „Jei kada glostysite paukštį kivį, pajusite, kad jausmas yra panašus kaip liečiant vaisių kivį“, – sakė jis.

„Aotearoa – toks yra tikrasis Naujosios Zelandijos, vienos iš labiausiai nuo Lietuvos nutolusių šalių, pavadinimas“, – turizmo parodos metu sakė geografas R. Šalna ir pridūrė, kad greičiausiai šio pavadinimo susirinkusieji pasiklausyti jo pranešimo apie tolimą šalį vis tiek neprisimins.

Anot geografo, norint nukeliauti į Naująją Zelandiją, reikia penkių dalykų. „Pirmiausia, – sakė R. Šalna, – reikia tam ryžtis, reikia vidinės motyvacijos. Antra, reikia bent šį tą išmanyti apie šią šalį. Trečia, turėti laiko, nes į Naująją Zelandiją keliauti savaitei ar 10 dienų būtų tas pats, kas aplankyti visą Lietuvą per vieną dieną. Tai būtų nepagarba šaliai, maoriai net galėtų supykti.

Ketvirta, reikia turėti sveikatos, nes Naujojoje Zelandijoje yra daug aktyvių veiklų, pasivaikščiojimų, reikia būti bent truputį fiziškai pasiruošusiems. Ir tik penktoje vietoje atsiduria pinigai. Tai nėra pats pagrindinis dalykas, nes tas, kas nori ir taupo, turi tikslą ir jo siekia – anksčiau ar vėliau į Naująją Zelandiją nukeliaus.“  

Ilgas liežuvis ir išsprogusios akys

Pasakojimą apie Naująją Zelandiją jis pradėjo pasakojimu, kaip buvo apgyvendintos jai dabar priklausančios Ramiojo vandenyno salos. Anot jo, šios šalies protėviai savo kelionę pradėjo prieš kelis tūkstančius metų nuo malajų salyno pačių pasigamintomis kanojomis. Jie ilgai klajojo, o Naująją Zelandiją prieš 500 metų galiausiai apgyvendino maoriai. Dabar šalyje gyvena jų palikuonys.

Geografas R. Šalna dalijosi asmenine patirtimi jo ypač mylimoje šalyje ir mokė klausytojus autentiško maorietiško pasisveikinimo. „Norėdami įžengti į maorių pasaulį turime būtinai pasisveikinti. To nedaryti būtų klaidingas elgesys. Vienas iš tradicinių pasisveikinimo būdų vadinamas „hongi“. Du besisveikinantys žmonės privalo žiūrėti vienas kitam į akis, paduoti ranką, lenkti galvas vienas kito link ir susiliesti nosimis“, – sakė R. Šalna. Anot jo, atliekant „hongi“ pats svarbiausias dalykas – pajausti kito žmogaus kvėpavimą: „Turime sustingti kelioms sekundėms ir giliai pakvėpuoti. Taip susijungia sielos, žmonės rodo pagarbą vienas kitam. Amžius ir lytis nesvarbu.“

Dar vienas pasisveikinimas yra  žymusis „haka“ šokis, klaidingai laikomas karo šokiu. Visgi „haka“ – tai šokis labai aštriais judesiais, talžant kojas delnais, išsprogdinant akis ir iškišant liežuvį. Jo tikslas yra ne išgąsdinti savo varžovus, bet juos pasveikinti. „Žinoma, matant virstančias akis ir liežuvį iki smakro, virpančius kūnus, susidaro įspūdis kad čia kažkas ne taip. Bet maoriai taip sveikinasi. „Haka“ metu visada rodomas liežuvis. Kuo ilgesnis liežuvis, tuo geriau viskas matosi, didesnis įspūdis“, – patirtimi dalijosi geografas.

R. Šalna, kalbėdamas apie maorius pabrėžė, kad jų kultūroje yra gerbiami ir vertinami vyresnio amžiaus žmonės: „Kuo vyresnis žmogus, tuo didesnė ir stipresnė jo „mana“, t. y. autoritetas. Išmintis ateina su amžiumi, su patirtimi, todėl maoriai iki šių dienų labai vertina tai, kas yra sukaupta per daugybę metų.“

Trys kiviai

Vienas iš puikiai atpažįstamų Naujosios Zelandijos simbolių – kivis. „Tai paukštis, turintis į žvėrelio panašų kailį. Kivis – paukštis, neturintis plunksnų. Yra žinomos mažiausiai 4 kivių rūšys, priklausomai nuo gamtinės aplinkos. Šis paukštis išgarsino Naująją Zelandiją“, – pasakojo R. Šalna. Deja, anot geografo, šiais laikais kiviui yra iškilęs labai didelis pavojus, nes europiečiai neapgalvotai į Naująją Zelandiją atvežė pelių, žiurkių, kačių, šermuonėlių ir kitų žvėrelių, dažnai mintančių kiaušiniais.

Šiuo metu daugybė pasaulinių ir vietinių organizacijų ir gamtos fondų investuoja į kivių populiacijos atkūrimą: „Jie stengiasi užauginti kivį nelaisvėje, po to jį paleisti į laisvę. Nes, pavyzdžiui, užaugęs pilkasis ar dėmėtasis kivis yra vištos dydžio, turi labai stiprias galūnes, aštrius nagus ir gali apsiginti ne tik nuo katės, bet ir nuo šuns. Bet kiviui reikia užaugti iki tokio dydžio, kol jis mažas, jis yra lengvai sučiumpamas“, – aiškina R. Šalna. Anot geografo, pamatyti kivį gamtoje yra sudėtinga, tačiau kas stengiasi ir nori, gali juos pamatyti.

Antrasis Naujosios Zelandijos kivis – visiems puikiai žinomas vaisius. R. Šalna pasakojo, kad kivis nėra visai natūralus augalas, jis buvo išvestas selekcininkų 20 amžiaus pradžioje. „Tai yra kiniškas agrastas, kuris natūraliai šiek tiek didesnis negu lietuviškas. Naujosios Zelandijos selekcininkai šį vaisių tobulino ir apie 1950-uosius metus paleido į rinką. Visgi pavadinimas „kiniškas agrastas“ nebuvo patrauklus, todėl zelandiečiai jį  pavadino kiviu. Jei kada glostysite paukštį kivį, pajusite, kad jausmas yra panašus kaip liečiant vaisių kivį“, – dalijosi R. Šalna.

Trečiasis tolimos šalies kivis yra Naujosios Zelandijos valiuta, nors oficialiai ji ir vadinama doleriu. Ant kai kurių monetų puikuojasi paukštis kivis – svarbiausias šalies simbolis. Geografas priduria, kad kivių Naujojoje Zelandijoje galima rasti ir daugiau: „Kartais maoriškų bruožų turintys žmonės taip pat vadinami kiviais. Yra daug šio žodžio reikšmių, todėl reikia būti atidiems ir nepasimesti“.

Dinozaurų žemė

Į Naująją Zelandiją dažnai keliauja vieno iš populiariausių visų laikų filmo „Žiedų valdovas“ gerbėjai. Čia jie lanko vietas, kuriose buvo filmuojamos šio filmo scenos. Gamta čia tokia įvairi, kad net ir išrankiausi keliautojai neteks žado. Didžiąją dalį salų paviršiaus užima kalnai, aukštumos ir kalvos, stūkso ugnikalniai, gausu geizerių, karštųjų versmių, ežerų.

Geografas R. Šalna, kalbėdamas apie šalies gamtą, ypatingą dėmesį skyrė „ponda“ vadinamam paparčiui ar papartinei palmei. „Šis papartis labai keistas papartis, jis gali užaugti iki 6 metrų aukščio. Sveiki atvykę į Gondvanos laikų miškus, taip gamtinė aplinka atrodė prieš 150–200 milijonų metų. Tada žemėje gyveno dinozaurai. Sakoma, kad norint pamatyti pirmykščius kraštovaizdžius, tokį fragmentą galima pamatyti Pietinėje saloje. Joje yra labai daug laukinių miškų, auga šimtai ir tūkstančiai „ponda“, – pasakojo R. Šalna. – Kaip atrodo miškai? Einate taku, jums ant galvų laša vanduo, apima jausmas, kad iš krūmų išlįs koks nors dinozauras.“

Anot pašnekovo, „ponda“ svarbus Naujosios Zelandijos simbolis: „Jis sutinkamas oro uoste, parduotuvėje, ant maisto, transporto, tualete. Net Naujosios Zelandijos avialinijos, ant lėktuvų nupiešė paparčio šakelę.“  Tačiau miškuose galima pamatyti ir kitų įspūdingų medžių, pavyzdžiui, „kauri“. Šie milžiniški medžiai yra tikri senoliai, o kai kuriems iš jų gali būti 3,5–4 tūkstančiai metų. Šie medžiai buvo viena iš priežasčių, kodėl europiečiai norėjo plaukti į Naująją Zelandiją ir ją užkariauti.

Pasak R. Šalnos, pamatyti tokią natūralią aplinką yra unikalus gyvenimo potyris. Įdomu tai, kad Naujosios Zelandijos gyventojai yra pamišę dėl gamtos, todėl vieni didžiausių atlyginimų šalyje mokami tiems, kurie  rūpinasi aplinkos pritaikymu turizmui, keliavimui.