Gyvenimas

2019.03.23 07:51

Magija restauratorių rankose: kaip atnaujinti paveikslą, kurio negalima liesti (II dalis)

Dalia Smagurauskaitė, LRT.lt2019.03.23 07:51

Restauratorė į vonelę su vandeniu įmerkia Švč. Mergelės Marijos atvaizdą – paveikslas bus plaunamas. Kitoje patalpoje tekstilininkė siuvinėja sunykusį gobeleną – ji užtruks mažiausiai dvejus metus. Koridoriaus gale – medžio dirbtuvės, kuriose išvaizdą atgauna ypač reta nešyklė su nuleidžiamais langais. Prano Gudyno restauravimo centre vyksta magiški dalykai – antram gyvenimui prikeliami vertingi ir unikalūs objektai, o bendravimas su restauratoriais primena susitikimą su senais bičiuliais.

Kaip atrodo metai darbo?

P. Gudyno restauravimo centro vadovės Jūratės Senvaitienės istoriją galite rasti I-oje pasakojimo dalyje:

Taip pat skaitykite: Chemikė, neatsispyrusi meno kūrinių gelbėjimo žavesiui (I dalis)

Baigusi kalbėti apie restauratoriaus gyvenimą, mus, portalo LRT.lt žurnalistę ir fotografą, ilgu koridoriumi palydi iki patalpų, kuriose restauruojami dailės kūriniai. Čia stovi jau dvejus metus nuosprendžio laukiantis paveikslas – šalinti dalį jo ar palikti taip, kaip yra. Čia pat – didžiulis S. Čechavičiaus altorinis paveikslas, padengtas geltonomis, gelsvomis, rusvomis dėmelėmis, t. y. restauraciniu gruntu, kuriuo užtaisyti įvairūs pažeidimai. Paveikslas ruošiamas ekspozicijai Varšuvoje. Tuo tarpu viena iš restauratorių rodo ant medžio tapytą ikoną, kurią neseniai sutvirtino ir svarsto, kaip atkurs arba neatkurs nunykusias ikonos vietas. 

Restauratorė Virginija Liūgienė, arba Virgutė – taip ją švelniai pristato J. Senvaitienė, nusiveda prie ypatingo kūrinio – „Švč. Rožinio Marija su Šv. Dominyku ir Šv. Kotryna“ iš Užpalių bažnyčios. „Šio paveikslo istorija labai įdomi, jis pergyveno tris bažnyčias: pirma sudegė, antrą nugriovė, trečioje jam atsirado vietos tik palėpėje. Vėliau paveikslas buvo užtemptas ant medinio skydo ir nešiojamas procesijose. Tose vietose, kur patogu paimti, viskas ir nubyrėjo“, – pasakoja restauratorė.

Paveikslą ji nuėmė nuo skydo, užtempė ant porėmio. Klausiu, kiek laiko praėjo nuo tada, kai pradėjo paveikslą tvarkyti. „Jį atsivežiau pernai metų sausį ir visą laiką su juo dirbau“, – sako ji, o aš skaičiuoju, kad praėjo lygiai metai. Kas toliau? Pašnekovė sako, kad didžioji dalis darbo jau padaryta, galima užlakuoti ir jis galėtų toliau stovėti.

Čia paaiškėja, kodėl restauratoriai kartais tampa detektyvais – dvidešimt metų centre dirbanti V. Liūgienė pakviečia prie kito stalo ir rodo paveikslą: „Nuėmus auksinius rėmus staiga išaiškėjo, kad po juo yra kitas paveikslas, priklijuotas vaizdu į klijus“. Paklausta, kaip planuoja atskirti du paveikslus, ji sako, kad reikės drėgmės, šilumos ir lygintuvo. Tačiau klijai tokie lipnūs, kad atlupus gabalėlį drobės į tą vietą būtina dėti popieriaus, kad nepriliptų atgal.

Dailės kūrinių restauravimo skyrius didelis, o restauratorės mielai dalijasi istorijomis apie kiekvieną restauruojamą paveikslą. Tačiau galiausiai J. Senvaitienė nusiveda į nedidelę patalpą, kurioje stovi Krekenavos bažnyčios altorinis paveikslas. Kaip įprasta, jis buvo restauruotas daugybę kartų, o restauratoriai anksčiau labai negalvodavo ir nešvarų paveikslą tiesiog perpiešdavo. Daugybė restauravimo metu restauratorės Janinos Bilotienės padarytų nuotraukų liudija, kad paveikslas buvo pertapytas gerokai už autorinės tapybos ribų.

Plauti popierių vandeniu? Žinoma!

Užeiname į grafikos darbų restauracijos dirbtuves. Ant stalo guli keli darbai. Mus lydinti restauravimo centro vadovė J. Senvaitienė žvilgteli į vieną iš piešinių ir klausia, ar maži pilkšvi taškeliai yra pelėsis. Restauratorė tai patvirtina, bet sako, kad jis jau „nužudytas, nebegyvas“.

„Kupiškio muziejus turi kelis šimtus Šleivytės kūrinių, visi jie tapyti pastele. Negali jų paliesti, nes pusė pastelės liktų ant pirštų, todėl restauruoti turi dirbti neliesdami pastelės. Liesdamas, bet nepaliesdamas, kabėdamas virš kūrinio, – juokiasi J. Senvaitienė ir priduria, – aišku, paliesdamas, bet ypatingu būdu, atsargiai.“ Vadovė priduria, kad restauruoti anglimi pieštus darbus taip pat sunku, bet juos bent galima apversti tvarkant kitą pusę.

Restauratorės pasakoja, kad visi kūriniai yra fotografuojami ir prieš restauravimą, jo metu ir po restauravimo, viskas yra registruojama ir tyrinėjama. Popieriaus patys restauratoriai negamina, o esant reikalui kreipiasi į Nacionalinę M. Mažvydo biblioteką – joje yra popieriaus liejimo aparatas.

Kad ir kaip keistai skambėtų, grafika dažniausiai plaunama. Tuo netrukus įsitikiname – gretimoje patalpoje restauratorė Jurgita Blažytė-Danapienė į vonelę su vandeniu panardina oleografijos (grafikos technika, imituojanti tapybą, – aut. past.) technika atliktą paveikslą su Švč. Mergele Marija iš Zarasų krašto muziejaus. Jį rėminęs iš ypatingai plono popieriaus pagamintas gėlių vainikėlis guli šalia ir laukia – dar neaišku, kaip jį išplauti nesugadinant.

Restauratorės pasakoja, kad, popieriui labai „sveika“ būti išplautam: „Iš pradžių 15–20 minučių, priklausomai nuo popieriaus būklės, plauname stovinčiame vandenyje, kad pasišalintų visi nešvarumai. Po to 10–15 minučių po tekančiu vandeniu. Tada natūraliai džiovinamas ant filtrinio popieriaus. Vandenyje darbas dažniausiai guli ant agroplėvelės, taip patogiau ištraukti“.

Dėžutė visiems gyvenimo atvejams

Pačiame koridoriaus gale įsikūręs meninių baldų restauratorius Robertas Švelnikas, restauravimo centre dirbantis nuo 1998 metų. Vidury nedidelių dirbtuvių stovi itin retas eksponatas – lektika (nešyklė, – aut. past.). „Ką ja nešiodavo? Damas, kilmingus žmones. Tai buvo 18 a. pab.–19 a. pr. transporto priemonė iš Oginskio dvaro aplinkos“, – sako R. Švelnikas. Restauratorius sako, kad nešyklė buvo gan sunykusi, reikėjo restauruoti odą, atkurti auksuotę. Neįtikėtina tai, kad nešyklė turėjo stiklinius langus, kuriuos virvelių ar kaspinų dėka buvo galima nuleisti kaip automobilyje.

Kartu užsukusi J. Senvaitienė sako, kad tokio eksponato restauravimui reikia ypatingų sugebėjimų: „Pagrindinė jo specialybė – baldų restauratorius, bet jis pats restauruoja auksines detales ir odą – tai yra didelis pliusas ir pačiam kūriniui, ir restauratoriui. Jam beliko tik tekstilę įsisavinti“. Išlikusios originalios metalinės nešyklės rankenėlės, kurias R. Švelnikas irgi išvalys pats, prižiūrimas metalo restauratorių.

Kitas itin įdomus eksponatas, kurį teko restauruoti R. Švelnikui – Šiaulių „Aušros“ muziejui priklausanti unikali kelioninė skrynutė. Restauratorius ją atveria, o mes šūktelim iš nuostabos. Anksčiau jos viduje galėjo būti apie 100 objektų. „Sunku patikėti, kiek jų gali įtilpti į tokį nedidelę skrynutę. Beje, ištraukus veidrodį matosi užrašas, kad skrynutė priklausė prancūzų armijos puskarininkiui. Yra ir data – 1847 metai“, – sako jis.

Skrynelėje buvo laikomos higienos priemonės, kauliniai dantų krapštukai, plunksna rašymui, tepalas ūsams modeliuoti. Ant pastarojo buteliuko parašyta, kad jis buvo pagamintas Vilniuje. Yra ir įrankių, kurių funkciją sunku įvardinti, pavyzdžiui, keistas daiktelis galėjo būti naudojamas ūsams šukuoti. Taip pat išlikęs buteliukas su homeopatiniais vaistais – 19 amžiuje jie buvo labai populiarūs. Išlikęs ir sausas muilas miltelių pavidalu, anglis, kvepalai. „Šitas prietaisas nežinia kam reikalingas, niekur neįmanoma surasti, reikia klausti medicinos atstovų, o gal technikų. Dėžutėje viską palikome, nieko neplovėme, tik nuvalėme išorę“, – baigia dėžutės apžvalgą R. Švelnikas.

Stiklo karoliukų mįslė

Keliaujame į tekstilės restauravimo skyrių, kuriame darbuojasi Elena Jasbutienė ir Dalia Valujavičienė. Restauratorės sako, kad atsidūrėme skyriuje, kuriame galima rasti daugiausiai medžiagų ir priemonių. „Turime ir popieriaus, ir kartono, veltinio, įvairiausių kitų medžiagų, nes jeigu eksponate yra bent 10 procentų tekstilės, jis atsiduria pas mus“, – paaiškina E. Jasbutienė.

Dėmesį labiausiai traukia didžiulis į ritinį suvyniotas gobelenas. Anot pašnekovių, jiems restauruoti reikalingos didžiausios sąnaudos – restauruoti dvejus metus tokį gobeleną yra normalu, o būna, kad užtrunka ir ilgiau. E. Jasbutienė rodo: „Čia didelis pažeidimas, skylės. Anksčiau perausdavome ta pačia technika ir inkrustuodavome. Šiuo atveju ant drobinio pagrindo audinį imituojame siuvinėjimo būdu. Iš tolo nesimato, kad tai yra ne audimas. Jeigu atsiras originalus lopas, t. y. dingusi dalis, bus galima iškirpti siuvinėtą dalį ir įdėti autentišką. Tokių atvejų yra pasitaikę“.

Anot restauratorės, pasitaiko, kad audžiant gobelenus užsakovas užsimanydavo pakeisti jo dalį – tuomet jis būdavo tiesiog sukarpomas, o skylė užlopoma kokio kito gobeleno skiaute – taip medžiai atsidurdavo danguje, o kažkieno kojos medžių lajoje. Siūlus, naudojamus gobelenų restauravimui centro darbuotojai dažo patys, visos spalvos išgaunamos augaliniu būdu iš lietuviškų augalų, tik mėlynas ir raudonas tenka dažyti cheminiais dažais. Visus darbus – valymą, plovimą, dažymą, siuvinėjimą, lopymą ir rašymą restauratorės atlieka pačios.

Restauratorė D. Valujavičienė rodo stiklo karoliukais siuvinėtą eksponatą: „Tai – bažnytinis paveldas, bet mes nežinome tiksliai, kam jis buvo naudotas – menotyrininkai vis svarsto, o analogų nelabai yra, todėl lieka mįslė. Karoliukus atkūrėme patys, atrodo panašiai į stiklą. Eksponatas labai sunkus, todėl laukiame rėmo, jo taip paprastai pakelti negalime. Jis atrodo kaip vitražas, galbūt buvo laikomas žvakių šviesoje“.

Viskas iš po žemių

„Mes gauname viską, kas yra iš po žemių. Kapinynai, senkapiai, pilkapiai, miesto kasinėjimai, bažnytinės kriptos, rūsiai, baigiant genocidu, partizanų bunkeriai ir jų sušaudymo vietos. Esame labai susiję su numirėliais. Visų iškastų objektų būklė yra tragiška – viena yra saugoti daiktą lentynoje, visai kita – 1000 metų žemėje. Objektai yra pažeisti chemiškai, juos ėda ir pelėsiai, ir gyvūnai, jiems kenkia vanduo, šaltis, žemės svoris“, – pasakoja restauratorė Vytautė Lukšėnienė.

Archeologinių radinių restauravimo skyriuje ant stalo išdėlioti įvairūs objektai – kamanos, iečių antgaliai, monetos ir t. t. Restauratorė sako, kad  daug eksponatų gauna iš Lietuvos dailės muziejaus, kitų šalies muziejų, taip pat bendradarbiauja su Cėsių pilimi Latvijoje – iš ten į restauravimo centrą atvyksta viduramžių laikų šarvų, šalmų, pirštinių, ant kojų. Tokių objektų Lietuvoje pasitaiko retai.

Popierinėse dėžutėse saugomi ir iš Baltarusijos gauti keli eksponatai – škaplieriai iš Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios, vadinamos Radvilų mauzoliejumi. Viename škaplieriuje buvo rastas medalionas ir relikvija, greičiausiai Šv. Kryžiaus gabalėlis. „Škaplieriai pagaminti iš tekstilės, metalo siūlų, drobės, vilnos, popieriaus. Mums reikia atskirti visas įmanomas dalis ir sugalvoti, kaip jas išvalyti. Dar vienas įdomus dalykas – viename škaplieriuje radau medžiaginį užsiūtą maišelį. Turėsime su kolegomis pasitarti, ar jį praardyti. Nežinau, kaip pasielgsime, gal darysime rentgeną“, – darbo kasdienybe dalijasi V. Lukšėnienė.

Tiek ji, tiek ir kiti restauratoriai apie savo darbą galėtų kalbėti ilgai ir papasakotų daugybę įdomių nutikimų ir atradimų. Tačiau tenka atsisveikinti, o išėjus į A. Goštauto gatvę apima jausmas, tarsi būtume apsilankę pas seniai matytus draugus.   

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius