Gyvenimas

2019.03.16 15:07

Chemikė, neatsispyrusi meno kūrinių gelbėjimo žavesiui (I dalis)

„Štai apie vieną darbą diskutuojame antrus metus ir nerandame vieningo sprendimo. Juk restauratorius nieko negali prikurti“, – apie darbo specifiką portalui LRT.lt pasakoja Prano Gudyno restauravimo centro vadovė Jūratė Senvaitienė. Pirmoje pasakojimo apie šį centrą dalyje chemijos mokslus baigusi J. Senvaitienė prisipažįsta niekada negalvojusi darbo sieti su restauravimu, tačiau nutiko kitaip: „Pora mėnesių restauravimo centre išaugo į 40 metų trukmės liūną, iš kurio negaliu išbristi“.

Užlipus į pastato A. Goštauto gatvėje 4 aukštą pasitinka plačiai besišypsanti P. Gudyno restauravimo centro vadovė Jūratė Senvaitienė. Vos pavėrus centro duris pasirinka prietaisai, stalai, uždengti paveikslai ir keisti, sunkiai paprastam lankytojui atpažįstami daiktai. J. Senvaitienė sako, kad šios patalpos – laikinos, kol rekonstruojami senieji rūmai Rūdninkų gatvėje. 

„Dabar turime tris kartus mažiau ploto, todėl negalime priimti didelio formato tapybos darbų. Grafikos presai išnešti į koridorių. Kita vertus, stengiamės nesustoti, nes muziejuose vyksta parodos, reikia naujų kūrinių“, – trumpai situaciją apibūdina J. Senvaitienė.

Teiraujuosi, ar laikinoje būstinėje yra saugojimo patalpų? „Nieko neturime. Kur viskas telpa? Pamatysite – ir koridoriuose, ir čia, ir po stalu. Štai, ant mano stalo svarstyklės stovi. Visada sakiau, kad man nereikia daug vietos. Kita vertus, dėl to visai nepergyvenu, juk ne kabinetas puošia darbus, o darbai kabinetą. Mes visada atsakingi prieš kūrinius, visa kita nėra taip reikšminga“, – entuziazmo nestokoja centro vadovė.

Viena vasara, 40 metų

J. Senvaitienė P. Gudyno restauravimo centre  dirba nuo 1979 metų. Prieš tai ji studijavo VU Chemijos fakultete organinę chemiją, tiksliau – vaistų sintezę. Nusistebiu, kad chemikė atsidūrė restauravimo centre. „Man buvo labai įdomi chemija ir niekada negalvojau, kad dirbsiu tokioje srityje – apie restauravimą nieko nežinojau. Bet vieną gražią dieną mūsų kolegė atėjo pas mano darbo vadovą ir pasakė ieškanti chemiko. Atsakiau, kad pabandysiu porą mėnesių vasarą. Ir štai pora mėnesių išaugo į tokį liūną, iš kurio negaliu išbristi. Dabar – tai mano gyvenimo būdas, tai yra profesija, kuri uždeda aiškų antspaudą“, – pasakoja J. Senvaitienė.

Paklausta, kas taip patraukė, kad restauravimo centre užsibuvo bene 40 metų, jo vadovė sako: „Patraukė pasaulis, pilnas neatsakytų klausimų. Per daugybę metų mes čia padarėme daugybę atradimų, sukūrėme naujų metodikų, įvedėme naujų medžiagų į restauravimą. Turime koleges restauratores arba technologes, kurios dirba net ilgiau nei aš ir žymiai daugiau išmano vieną ar kitą sritį. Aš esu vadovė, bet mano svarbiausias darbas yra restauravimo darbų koordinavimas – ne ta prasme, kad laiku kažką padarytumėm, nors tai irgi yra svarbu, bet kad mes labai gerai padarytumėm. Kaip chemikė savo trigrašį kaišioju nesustodama, parėjusi namo galvoju, ką reikia daryti su kažkuriuo kūriniu, ką pasiūlyti“.

Paprašau J. Senvaitienės prisiminti įspūdingiausius atliktus darbus, tačiau restauratorė sako, kad jų buvo tikrai labai daug. „Apie tuos nežmoniškai įdomius dalykus reikėtų galvoti įvairiais rakursais. Pavyzdžiui, esame labai progresyvūs restauruodami gobelenus. Ilgai jų turėjome nelabai daug, bet įsikūrė Valdovų rūmai ir savo rinkiniams nupirko tikrų šedevrų, Lietuva labai praturtėjo. Kad ir ką skeptikas besakytų, mes tapome nežmoniškai turtingi, turime tokią kolekciją. Todėl gobelenų restauravime, galime drąsiai sakyti, esame aukštumoje – naudojame labai pažangią metodiką, atkuriame trūkstamas vietas visiškai nepažeisdami originalo“,  – atsako ji.

Chemikas, restauratorius ar detektyvas?

Kalbantis paaiškėja, kad chemikė restauravimo centre ji toli gražu ne vienintelė. Ką chemikai veikia su meno kūriniais? J. Senvaitienė atsako labai paprastai: „Kai mums suskausta pilvą, einame pas daktarą. Daktaras paskiria tyrimus, nustatyto diagnozę ir gydymo būdą. Čia yra visiškai tas pats. Kiekvienam kūriniui, papuolusiam pas chemikus kartu su restauratoriais, pirmiausia nustatoma diagnozė – tarkim, suplyšęs, trupa, juda, pažeistas drėgmės ir t. t. Tada reikia nustatyti, iš kokių medžiagų sudarytas kūrinys. Pavyzdžiui, tekstilė. Ir tada prasideda pats  įdomiausias dalykas – restauratorius privalo suabejoti, nes priklausomai nuo medžiagos, yra parenkami ir restauravimo metodai, medžiagos“.  

Retai susiduriantys su šia sritimi turbūt įsivaizduoja, kad restauratoriaus dienos slenka lėtai ir vienodai.  Tačiau J. Senvaitienė su tuo visiškai nesutinka ir sako, kad darbe daug dinamikos: restauratoriai dirba su muziejų rinkiniais, muziejams rengiant parodas jie privalo stebėti eksponatų būklę, prižiūrėti pakavimą ir išvežimą. Taip pat, sako ji, tenka vykti ir restauruoti objektus už centro ribų: „Pavyzdžiui, archeologės vasarą restauravo 17 a. luotą Birštono muziejuje. Luotas milžiniškas, todėl nusprendėme jo čia nevežti, neturėtume kur dėti“.

Restauratoriai dalyvauja kitų muziejų restauravimo tarybose, kuriose kas ketvirtį kiekvienas restauratorius atsiskaito individualiai, pasako, ką jis padarė per ketvirtį – ką ir kodėl darė, kas išėjo ir ką jis darys kitus tris mėnesius. Kiekvienas restauratorius turi progą kalbėti, diskutuoti. „Pas mus diskusijos verda, – juokiasi centro vadovė. – Štai apie vieną darbą diskutuojame antrus metus ir nerandame vieningo sprendimo. Lai tas darbas pastovi, jam nuo to tik sveikiau, gal vieną dieną rasime pagrįstą sprendimą.“

Gal jaučiatės kaip detektyvai, klausiu restauravimo centro vadovės. „Mes taip jaučiamės labai dažnai. Ir prieš porą dienų koridoriuje klykiau iš džiaugsmo, tikrąja to žodžio prasme klykiau, nes atradome 19 a. pab. vokiečių dailininko parašą ant vienos iš stacijų, kurias restauravome“. Kad restauratoriaus darbas šiek tiek primena detektyvą vėliau įsitikinau ir pati – dailės  kūrinių restauratorė parodė atrastą paveikslą po restauruoti atneštu paveikslu, o Archeologijos skyriaus darbuotojos – tyrinėjamame daikte rastą keistą medžiaginį maišelį, kurio turinys kol kas – mįslė.

Mažiau yra geriau

Iš viso Lietuvoje yra apie 120 restauratorių, o P. Gudyno centre jų yra 67. Kad restauratorius galėtų dirbti, kas 5-erius metus jis privalo atestuotis. Egzistuoja 5 restauratorių kategorijos – ekspertas yra aukščiausia, 3 kategorija yra žemiausia. Restauratorius, net ir turėdamas trečią arba antrą kategoriją visiškai savarankiškai negali dirbti. O kol kalbame apie restauratorių kvalifikaciją, prisimenu kelis visiškai nevykusius restauravimo atvejus, aprašytus žiniasklaidoje.

J. Senvaitienės klausiu, ar yra tekę ir jiems gauti restauratoriaus sugadintą meno kūrinį. „Yra tekę ir tikrai ne kartą. Sugadinimai dažniausiai atsiranda, nes restauratorius yra arba mėgėjas, arba tiesiog per daug pasitiki savo jėgomis ir jam atrodo – pasiimsiu ir nuvalysiu tapybą, grafiką su trintuku patrinsiu, išskalbsiu su skalbimo milteliais močiutės skarą, trupančius dažus nukrapštysiu. Bet jie – ne muziejų restauratoriai. Dažniausiai net neklausiame, kas taip padarė. Tiesiog gelbstime ir tas gelbėjimas yra baisiai sudėtingas dalykas, nes ištaisyti klaidas yra sunkiau“, – pasakoja centro vadovė.

Anot pašnekovės, kiekvienas restauratorius be galo džiaugiasi, jei gauna niekada nerestauruotą kūrinį. Visgi taip būna labai retai: „Turime ir dabar porą kūrinių, kurie niekada nebuvo restauruoti – restauratoriui pasisekė. Nėra nieko amžino, o perrestauruoti yra labai sudėtinga. Šiandien restauruotas kūrinys papuls ant stalo mūsų anūkams arba proanūkiams. Jie turi turėti kaip įmanoma mažiau problemų su mūsų restauravimu. Nereikia persistengti, nes kiekvienas persistengimas lygus klaidai – minimalizmas yra geriausia.“  Be to, anot J. Senvaitienės šiandien nebūtina visko restauruoti arba iškasti archeologinių tyrinėjimų metu. Daug ką galima palikti ateičiai tikintis, kad bus sukurtos pažangesnės metodikos.

J. Senvaitienė priduria: „Gelbėjant kūrinį visada galima sustoti tokioje vietoje, kai jam nebegresia jokia grėsmė, jį galima saugoti jau ir taip. Jei kada nors kas nors sugalvos, kad jis būtinai reikalingas parodai, jis gali grįžti pas restauratorius. Restauratorius nieko negali prikurti, jokios saviveiklos“.

Kaip gelbėjamos meno vertybės – antrame pasakojime iš P. Gudyno restauravimo centro kitą savaitgalį.