Kuo nuostabus yra miškas žiemą, nekalbant apie tai, kad balta balta, kur dairais, nykštukai miega pusnyse, raganos laksto nepalikdamos pėdų? Būtent dėl pėdų (ne raganų, žinoma). Rudenį ar vasarą apie žvėries buvimą galima spręsti tik iš išmatų, maisto likučių, įspaudų kokiam smėlyje ar tešlyne, o žiemą viskas kaip ant delno. Ateini miškan ir žinai, kas, kur su kuo ir kiek. Tiesa reikia įgūdžių ir žinių, kad ta žiemos knyga persiskaitytum, bet tai tikrai nėra taip sudėtinga, kaip, sakysim, anglų kalbą išmokti.
Štai išėjau anądien pasivaikščioti po man gerai pažįstamą mišką. Aš vaikštau tik miško keliukais, kad kuo mažiau triukšmo kelčiau ir toliau matyčiau. Pirmas man ant kelio pakeverzojo kiškis. Va, jis greitai šuoliavo, čia sustojo pasėdėti, tada jau ramiau nušokavo. Kiškio pėdas aš vadinu „du apvalūs du pailgi“. Mat ilgaausis bėgdamas stato priekines kojas, o tada į priekį meta galines, kurios remiasi ne tik pačia pėdute.
Po kiek laiko atsirado graži lygi nedidelių, panašių į šuninio žvėrelio pėdsakų eilutė. Čia cimpino lapė. Jos pėdsakas – apie 5 – 6 cm. Va, nuvinguriavo į kelkraštį, pažymėjo teritoriją (dabar rudosios jau labai aktyvios, nes prasideda ruja), kažką pakapstė sniege ir tada pėdsakai dingo. Ne, pasirodo, ji šoko aukštyn ir už poros žingsnių nėrė sniegan. Tik nesupratau, ar sėkminga medžioklė buvo.
Čia praėjo lapė. Gamtos fotografo. M. Čepulio nuotr.
Lapės pėdų eilutę kirto gili brydė, lyg būtų kažkoks nedidelis gyvis po sniegą kepurnėjęsis. Kanopų ir ryškūs kanopėlių atspaudai sufleravo, kad čia praėjo šernai. Jų kojos trumpos, todėl brydę galima iš tolo pažinti. O pats pėdsakas nuo kitų skeltanagių skiriasi plačiomis apvalainomis kanopomis ir ryškiomis, plačiau nei kanopos įsispaudusiomis kanopėlių žymėmis.
Tauriojo elnio pėdsakas. Gamtos fotografo. M. Čepulio nuotr.
Dar kiek toliau į kelią buvo išėjęs elnias. Tikriausiai patinas. Jo kanopų įspaudus labai lengva įsidėmėti – jos apvalesnės, maždaug 7 – 10 cm ilgio ir 4 – 6 cm pločio (gamtoje aš juos matuoju kumščiu). Tiesa, reikia turėti omeny, kad daugumos gyvių pėdsakų dydžiai priklauso nuo gyvūno amžiaus ir lyties. Elnias ėjo neskubėdamas (pėdą statė beveik į pėdą).
Kairėje smailūs ir pailgi danielių patelių ir jaunimo pėdsakai, o dešinėje apvalesnis tauriojo elnio pėdsakas. Gamtos fotografo. M. Čepulio nuotr.
O dar toliau mano kelią kirto visa pėdsakų virtinė. Čia praėjo danieliai. Jų pėdsakai panašūs į elnio, tik atrodo smailesni ir mažesni. Danieliai mėgsta vaikščioti jau pramintais takais ir tokios jų „autostrados“ matosi iš labai toli.
Dar kiek paėjus kelią kirto kaži kokie keisti it miniatiūrinio kiškio pėdsakai, o prie medžio jie dingo. Taip, čia buvo voverė. Puriame sniege man jos pėdsakai primena drugelius.
Čia prašuoliavo voverė. Gamtos fotografo. M. Čepulio nuotr.
Ji šuoliuoja kaip kiškis – užpakalines kojas mesdama į priekį. Todėl ir atsispaudžia gale mažos priekinės letenėlės, o šonuose ir priekyje ilgesnės ir stambesnės galinės. Nuo medžio ji buvo nusileidusi kelis kartus, kažko ieškojo sniege. O pagal nugraužto kankorėžio žvynus, išbarstytus ant sniego, reikia manyti, kad čia ir pusryčiavo.
Priėjus kirtavietę pėdsakų daugėjo. Čia ir elnių, ir danielių brydės. O vieni pėdsakai iškart išsiskyrė dydžiu. Paliktų šakų žievės palaupyti buvo atžirgliavęs briedis. Jo pėdsakus labai sunku su kuo nors supainioti – jie dideli (apie 15cm) smailūs, atstumai tarp jų didesni. Tiesa, skiriasi ir elnių bei briedžių žievės laupymo žymės. Elnių kapliai palieka gilesnes ir lygesnes vageles nei briedžių.
Briedžio galinės kojos pėdsakas. Gamtos fotografo. M. Čepulio nuotr.
Kirtavietėje buvo ir stirnų pripėduota. Jų pėdsakus taip pat nesunku atskirti, nes jie nedidukai – vos 4 cm kanopėlių įspaudai.
Stirnų kanopų įspaudai. Gamtos fotografo. M. Čepulio nuotr.
Nuo vieno kupsto iki kito bėgiojo pelėnai, palikdami mažytes dvigubas taškelių eiles. O kiek toliau prašuoliavo pelė, palikdama ir uodegos žymę, o jų pėdsakai – it keliskart sumažintos voverių pėdsakų žymės.
Netoliese ir eilė dvigubų pėdučių, tik tarp jų atstumas jau kur kas didesnis nei pelių (beveik 30 cm). Matyt, čia prašuoliavo kažkuris iš kiaunių giminės – žebenkštis ar šermuonėlis.
Prašuoliavo žebenkštis arba šermuonėlis. Gamtos fotografo. M. Čepulio nuotr.
Iš miško išlindau į palaukę, kuri vėl buvo išvagota elnių, danielių ir stirnų takais, tačiau matėsi ir plati galingų pėdų brydė. Įspaudai panašūs į karvių pėdsakus. Kiek stambesni ir platesni nei briedžių. Spėlioti nebuvo reikalo, nes kiek toliau ganėsi ir paliktos brydės šeimininkai – stumbrai.
Visa tai pamačiau vos pražygiavęs 5 kilometrus. Neaptikau vilko ir lūšies pėdsakų. Lūšies pėdsakus labai lengva atskirti – tai stambūs ir platūs pėdsakai (beveik apvalūs), be to, nėra nagų įspaudų.
Lūšies pėdutė. Gamtos fotografo. M. Čepulio nuotr.
Vilko, ypač jauno, prie gyvenviečių pėdsakus labai lengva supainioti su šunų. Bet jei esat toli nuo gyvenvietės ir randant šuniškų kiek pailgų pėdsakų (apie 10 -11cm ilgio ir 7-8cm pločio) eilutę, kuri atrodo nenatūraliai lygi (būtent tai visų pirma krenta į akis), tai ten greičiausiai praėjo pilkis ir, turbūt, ne vienas (nes dažnai vilkai eina statydami pėda į pėdą).
Kol yra sniego pasivaikščiokit ir bandykit paskaitinėti žiemos knygą. Tai tikrai labai įtraukiantis užsiėmimas. Jei randat nežinomą pėdsaką ir norit jį nufotografuoti, būtinai šalia pridėkit kokį nors daiktą (pirštinę, raktą, telefono dėklą), kad būtų įmanoma vėliau pėdsakų dydį nustatyti.
Kiškio pėdsakai. Gamtos fotografo. M. Čepulio nuotr.
Taip pat būtinai nufotografuokit ir pėdsakų eilę. O dar geriau yra užsiregistruoti į pėdsekystės kursus, kur specialistai jums papasakos ne tik, kuo šerno pėdsakas nuo elnio skiriasi, bet ir kokio amžiaus, lyties ir emocinės būklės buvo padaras, sniege palikęs žymę.
Tad gero skaitymo.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
