Gyvenimas

2019.01.26 10:28

S. Paltanavičius: pastabiausiems gyvūnai labai daug papasakoja apie žiemos charakterį

LRT RADIJO laida „Gamta – visų namai“, LRT.lt2019.01.26 10:28

Dar diena kita ir atversime duris vasariui. Esame kitapus Pusiaužiemio jau žinodami, kokia bus antroji žiemos pusė arba – ką atneš jai likęs laikas. Žinoma, mes neprivalome laukti, kol apie žiemą ir jos charakterį mums pasakys kas nors kitas – geriau keliaukime į gamtą ir viską pamatykime patys.

Gyvename labai šviežiais pusiaužiemio dienos įspūdžiais. Atrodo, kad vakar, per patį Pusiaužiemį, barsukas buvo išlindęs iš urvo, žvalgėsi po girią ir pamatė saulę bei savo šešėlį.

Jei tikrai įvyko taip, vadinasi, barsukas suprato, jog žiema bus dar ilgai, grįžo į savo guolį ir atsigulė ant kito šono. Jei kur nors buvo apniukę ir jis šešėlio nematė, grįžęs namo nugriuvo ant to paties šono: žiema ten truks neilgai, nėra ko vargintis.

Kas jau kas, bet kranklys barsuką tikrai matė ir apie tai pranešė giriai. Tie krankliai jau tokie – be jų neįvyksta niekas. Kranklys ir be barsuko žino ir jaučia, kada prašvis ilgesnė diena, kada žiema pradės silpti.

Jau vasario viduryje krankliai ima vartytis ore, krumksėti pačiais keisčiausiais balsais. Tai mes manome, kad jie yra bebalsiai, kad tokie neįdomūs, juodaplunksniai varnai. Jie labai išradingi, tačiau pavasarinis paukščių virsmas yra ne jų išmonė: taip juos veikia pati gamta.

BNS nuotr.

Apie kranklius galima būtų pasakoti ilgai, o dažnas medžiotojas prisimintų tokių nuotykių, kad visi tik galvas kraipytume. Labai dažnai baikštus, atsargus ir įtarus kranklys sumedžiotą ir laikinai paliktą grobį – kokį nors stambų žvėrį aptinka, sušaukia kitus apylinkės kranklius ir gerokai jį pataršo, prakapoja.

Seniau toks jų aplesiotas žvėris jau netikdavo eksportui. Svarbiausia – krankliai ramiai darbuodavosi greta pavojingo savo priešo – medžiotojo. Tiesa, priešu žmogus buvo, jau senokai kranklius medžioti draudžiama. Gal todėl jie jaučiasi tokie laisvi ir ramūs.

Jūs, ko gero, dar nepamiršote „baltojo bado“. Kažkada rašytojo ir ilgamečio „Mūsų gamtos“ žurnalo redaktoriaus Rimanto Budrio taikliai panaudotas vardas, skirtas apibūdinti gyvosios gamtos vargus žiemą, tapo visų mūsų žodynų dalimi. Kas tai yra, visiems buvo aišku ir žinoma.

BNS nuotr.

Vyresnieji tikrai prisimena akcijas, kai žvėreliams maitinti į girią morkas, burokus bei kopūstus nešdavo vaikai. Tą daryti buvo skatinami visi. Tai buvo naudinga. O jeigu tuo nepasinaudodavo gyvūnai, žmonėse likdavo gerumo jausmas. O tai taip pat svarbu.

Tiesa, apie tą maitinimą – šiandien tokius dalykus kalbame atsargiai, nes suprantame, jog daug kas pasikeitė. Žiemą, kai badas, padėti būtina. Arba – padėti galima... Tokios žiemos tada, kai buvo sukurtas tas naujadaras „baltasis badas“, būdavo, šalčiai ir gilus sniegas kasmet gerokai išretindavo stirnų, elnių, šernų populiacijas.

Būdavo žiemų, kada kai kuriuose regionuose žūdavo iki 70 procentų stirnų. Žinoma, tokiais atvejais žmogaus pagalba visada turi prasmę. Tokias žiemas pamirštame. Šiandien žinome, kad keliolikos laipsnių šaltis bus pavadintas speigu, o iki kelių siekiantis purus sniegas – stichine nelaime.

BNS nuotr.

Ko gero – visa tai išlieka, tačiau skelbti „baltąjį badą“ ir kalbėti apie kokias nors ypatingas priemones bei akcijas – tikrai nėra pagrindo. Maisto gyvūnai turi pakankamai, žiema dar jų nevargino ir neatėmė ilgai kauptos energijos. Be to, daugelis jų, lyg paneigdami žiemą, galvoja apie visai kitokius reikalus.

Gal dešimties būdamas savo tėviškės pamiškėje vakare išėjau laukti kiškių: jie iššokuodavo į laukus ir, man taip atrodė, turėjo ūkauti. Taigi – stoviu prie storo beržo, nekrebždu ir girdžiu – ūkauja. Apsidžiaugiau, jau tikėjausi pamatyti šuoliuojantį ilgaausį, tik – jo garsas pasigirdo jau iš kitos pusės, o po kiek laiko – stačiai man virš galvos. Tai buvo naminė pelėda. Patinėlio ūbavimą žmonės vadindavo pavasariniais kiškių balsais.

Iš tikro, naminės pelėdos ūbauja jau kurį laiką. Gražu buvo jomis gėrėtis mėnesienos naktimis. Tada ir jų balsai tyloje sklinda labai garsiai ir aiškiai. Pelėdos ūbauja ne šiaip sau – jos visada pradeda perėti labai anksti. O dar prieš tai tenka ir kitokie darbai – lizdo vietos suradimas, pranešimas apie teritoriją.

Pelėdoms inkilus kelti metas, atidėlioti to tikrai negalima. Žinoma, kol žiema, kol turime daugiau laiko namuose, inkilus galime kalti bei kelti ir kitiems paukščiams. Gali būti, kad pavasaris atneš savo darbus, tada sakysime, kad laiko trūksta, kad galėjome tada, žiemą.