Gyvenimas

2019.01.18 13:41

Marius Čepulis. Kaip gyvūnai išgyvena žiemą. II dalis (komentaras)

2019.01.18 13:41

Kaip vabzdžiai, ropliai, varliagyviai bei paukščiai ištveria žiemos speigus, jau skaitėte čia, o dabar apie tai, kaip žiemą išgyvena žvėrys. Šiaip atrodytų, kas čia tokio – eini miegoti arba užsiaugini šiltą kailį, ir joks šaltis tau nebaisus. Tačiau viskas kur kas įdomiau, nes tenka ir kaukolę susimažinti ir, kitaip nei paukščiams, valgyti mažiau.

Dalis žinduolių, ypač tie, kurie maitinasi vabzdžiais, kad nešaltų užpakalio ant sniego, užsiaugina gerą šmotą lašinių ir tiesiog užmiega žiemos miegu. Šikšnosparniai arba migruoja į žiemavietes vakarų Europoje ir ten užmiega, arba lenda į dreves, įvairiausius rūsius, tunelius, požemines patalpas ir ten sulindę į plyšius užmiega.

Rudasis nakviša retai žiemoja pas mus, jis renkasi šiltesnes žiemavietes vakarų Europoj. Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Suretėja jų kvėpavimas, širdies ritmas ir smarkiai nukrinta kūno temperatūra (apie 30 laipsnių). Pažadinti jie pakelia kūno temperatūrą naudodami savo riebalų atsargas. Todėl svarbu žemavietėse jų netrikdyti, nes kiekvienas pabudimas smarkiai mažina jų atsargas, kurios skrupulingai paskaičiuotos iki pavasario, ir jų gali tiesiog neužtekti, o tada jau žvėrelis žūtų.  

Kitas vabzdžiaėdis – ežys – gerai nutunka ir rudenį įsitaiso žieminį guolį kur nors daržinėj, po šienu, malkinėj, komposto ar lapų krūvoje ir įminga taip pat kietai, kaip ir šikšnosparniai. Temperatūra krinta iki 5 laipsnių, kvėpuoja vos kartą, o širdis daužos net 5 kartų per minutę greičiu.

Miegapelės ir taip kiaurus metus pramiega, o žiemos įmygis trunka beveik pusę metų. Žiemą užmiega ir tokia pelė, kuri yra šoklio giminaitė – beržinė sicista (taip, Lietuvoje yra šoklių).

Barsukas nėra tikrasis miegalius. Kartais jis išlenda apsidairyti, pasivaikšto ir vėl miegot. Sausio 25-ąją jis versis ant kito šono, jei tuo metu pamatys savo šešėlį, jei ne – tada apvers pačią ir ta supykusi išeis ir visiems paskelbs pavasarį.

Toks pat netikras miegalius yra ir mangutas (usūrinis šuo). Jis nelenda lauk tik kai daug sniego ir labai šalta. O šiaip kaip ir barsukas gyvena iš savo lašinių. Rudenį gerai įmitusio usūrinio šuns ketvirtadalį kūno masės sudaro riebalai.

Prieš prasidedant žiemai, po Lietuvą blaškėsi mažiausiai du lokiai. Ar jie miegojo pas mus, ar iškeliavo į Latviją ar Baltarusiją, neaišku. Meškos paprastai įsitaiso miegoti šakų krovose, po išvartomis ir, jei niekas nepažadina, miega iki pavasario. Jos taip pat giliai neįminga. Gali net ir išvis nesigult miegot. Meškų patelės žiemos pabaigoje irštvose dar ir meškiukų pasigimdo, kad nenuobodu būtų leteną čiulpt.

Visi kiti žvėrys bando žiemą kažkaip išgyventi ir prasimaitinti.

Mažiausias iš žinduolių kirstukas negali miegoti, nes turi be paliovos valgyti, be to, jis atėjus šalčiams taupymo sumetimais sugeba net penktadaliu susimažinti savo kaukolės ir smegenų tūrį, o atšilus absorbuoti audiniai vėl atsigauna.  

Graužikai kaupia maisto atsargas, kad žiemą turėtų ką ėst. Tiek pelės nešasi giles, riešutus ar kitas sėklas į slėptuves, tiek voverės prisislapsto maisto atsargų (vėliau vieni iš kitų vagia). Pelėnams, jei tik yra sniego, – rojus. Plėšrūnai juos daug sunkiau pamato (tiesa, girdi taip pat gerai), o po sniegu šilta ir maisto į valias. Laukinės pelės, žiemai artėjant, eina arčiau žmogaus ir bando apsigyventi jo namuose ar po šieno, šiaudų ritiniais.

Kai labai šalta, voverės paprastai nelenda iš lizdų, o tupi susiglaudusios ir šiltomis uodegomis užsiklojusios. Didžiausias graužikas bebras irgi nemiega. Kad žiemą nereiktų medžių graužti (nors kartais graužia), jis prisikerta ir prisitempia šakų į savo upę ar kūdrą ir, kai išalksta, atsitempia į namą ar urvą pagraužti. Taip pat minta ir vandeniniais augalais. Šalčiausiais mėnesiais bebrai pradeda poruotis (kad sušiltų tikriausiai).

Kiškiai (kaip ir visi žvėrys) artėjant žiemai užsivelka šiltesnius kailinius. Pilkasis kiškis lieka pilkas, baltasis visiškai baltas ir tik ausų galiukai juodi. Kiškiams ta žiema buvus nebuvus, jau sausį jie pradeda vestuves kelti ir net kiškiukus gimdyti.

Plėšrūnai pasikeičia vasarinius kailinius į šiltus žieminius (žebenkštis ir šermuonėlis užsimeta baltus kailinukus) ir bando pramisti. Dažniau jiems tenka ir maita tenkintis. Kai labai šalta, gelbsti urvai, gentainiai (draugėj visada šilčiau) ir kailis. Kad nosis nenušaltų, ją galima užsikloti pūkuota uodega. Antra žiemos pusė – plėšrūnų rujos metas: vilkai, lapės ir lūšys ieškosis antros pusės arba su esama naują kartą pradės.

Žolėdžiai taip pat pasikeitę vasarinius kailinius į šiltesnius žieminius labai nesijaudina. Tiesa, žolės, jei sniego daug, vis sunkiau prisikasti, bet tada gelbsti šakelės ir visokiausios atžalos. Būtent todėl jie taip mėgsta kirtavietes.

Buvo atliktas įdomus tyrimas ir nustatyta, kad taurieji elniai, kad ir kaip keista, žiemą valgo daug mažiau (net iki 50 proc.), susitraukia jų virškinamasis traktas, o maistą jie virškina kur kas efektyviau, t. y. pasisavina daugiau naudingų medžiagų ir gauna daugiau energijos iš mažesnio kiekio pašarų. Tai yra dar vienas argumentas, kad šerti žvėris žiemą yra visiškai betikslis reikalas.

Danieliai, kaip ir kiti elniniai žvėrys, žiemą dievina kirtavietėse atžalas skabyti. Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Šernai rengiasi guolius iš eglišakių, žolių ir nendrių, kur draugėje šildosi. Briedžiai pakeičia ganyklas – iš pelkių persikrausto prie kirtaviečių, pušų jaunuolynų.

O kaip mums nesušalti? Galima užsiauginti gerą riebalų sluoksnį, galima mažiau plaukų šalinti arba daugiau miegoti, bet gal geriau atsiminkit, ką jums sakydavo mama – užsimaukšlink kepurę, užsivyniok šaliką, užsimauk pirštines. Jei galva ir galūnės bus šiltos, tie šalčiai tikrai nebaisūs. Tai nesušalkit.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.