Gyvenimas

2019.01.27 16:15

G. Ivanauskas: namuose kiaušinienės „ant kablų“ nekepu

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2019.01.27 16:15

Lolitos personažas puikiausiai pasirodė „Eurovizijoje“, visai neblogai – didžiosiose arenose ir pogrindyje, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ sako aktorius ir choreografas Gytis Ivanauskas. „Aš gi namuose kiaušinienės ant kablų nekepu. Kas to nesupranta, ir neaiškinsiu, bet tai vienas vaidmenų, kurį aš labai myliu, kurį man faina daryti“, – kalba jis.

„Manęs niekas niekada neskriaudė ir nemušė“

1980-ieji. Lietuvos baleto artistė Leokadija Aškelovičiūtė švenčia 20 metų scenoje sukaktį. Nors Ukmergėje augantis Aldonos ir Henriko Ivanauskų sūnus Gytis apie sceną dar negalvoja, visgi parodyti savo talentą berniukas nevengia. Būdamas vos devynių mėnesių, jis jau pradeda kalbėti, tad, keliaujant pas senelius į Plungę, autobuse liūdna niekam nebūna.

Nors kalbėti Gytis išmoksta vos per devynis mėnesius, perprasti žemaičių tarmę prireikia kiek daugiau nei kelerių metų. Situacijos negerina ir Plungėje gyvenantys giminaičiai: „Kaip iš manęs juokdavosi – atvažiavau į Plungę, vadinasi, turiu kalbėt žemaitiškai. O po vasaros pamiršdavau tą skambėjimą kalbos. Bet vieną vasarą man tiesiog išmušė kamštį.“

Vėjavaikiškas vasaras pas senelius greitai keičia disciplinos reikalaujančios auklėtojos. Regis, darželyje praleistą dieną turėtų praskaidrinti vakare mamos atneštas obuolys, bet...

„Kandu tą obuolį – obuolys kruvinas. Mama pakelia man lūpą – nėra danties. Tiksliau, jis sulindęs į dantenas. Auklėtoja nesugebėjo tėvams pasakyti, kad vaikas krito, atsitrenkė į kažką ir tas dantis sulindo“, – pasakoja G. Ivanauskas.

Nors auklėtojoms Gytis – tik mažas vaikas, namie jis – beveik suaugęs. Tokį brandos jausmą jam kelia tėvų suteiktos atsakomybės. Viena jų – stiklinės pieno taros pridavimas.

„Sukraudavo tuos stiklinius butelius ir paleisdavo mane, trejų metų vaiką, bet aš visą laiką žinau, kad žiūri. Mes gyvenom penktame aukšte, aš pakeliu akis – išlindusi viena arba dvi galvos ir žiūri, kol aš nueisiu, kol priduosiu butelius, susirinksiu pinigus ir kol grįšiu“, – šypsosi G. Ivanauskas.

1986-ieji. Prasideda Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Valstybinio Darbo Raudonosios vėliavos ordino akademinio operos ir baleto teatro gastrolės Maskvos Didžiajame teatre. Tuo metu Sovietų Sąjungoje – gyvenimą keičianti Michailo Gorbačiovo vykdoma perestroika. Permainos ir Gyčio Ivanausko gyvenime – jis tampa pirmoku ir nuo pirmų dienų išsikovoja bendraklasių pagarbą.

„Niekada neleisdavau, kad man liptų ant galvos, gyvenime neturėjau pravardžių, manęs niekas neskriaudė ir nemušė, nors buvau mažiausias, silpniausias ir ploniausias klasėje. Mokykloje visada pasakydavau, ką galvoju, gal nelabai maloniai. Manęs turbūt ir neskriaudė dėl spinduliuojamos vidinės stiprybės, ar dėl mano žvilgsnio, sakančio, kad su tuo geriau neprasidėti“, – kalba G. Ivanauskas.

Deja, tokia drąsa ir pasitikėjimas savimi nesužavi mokytojų ir greitai Gytis užsitarnauja „blogiuko“ titulą.

„Aš buvau aktyvistas, bet ne blogąja prasme, – prisimena G. Ivanauskas, – dalyvaudavau šauniausio moksleivio konkursuose ir paprastai laimėdavau. Ir skaitovų konkursuose dalyvaudavau. Dvejetą už drausmę parašydavo viena ar kita tamsta mokytoja, kuri kitoj sistemoj užaugusi ir nemokėjo man paaiškinti, kaip aš turiu elgtis. Vienintelis būdas su manim neva kovoti – tai buvo įrašyti dvejetą.

Aš nebuvau to formato ir tos sistemos vaikas. Man buvo nesuvokiama, kodėl kažkokia boba, kuri yra tiesiog vyresnė už mane, man turi aiškinti kažkokia nesuprantama kalba, kodėl vienaip ar kitaip turi būti.“

Pirmas kursas – statybų inžinerija

Kai Gytis imasi ieškoti pomėgių, kitaip nei daugeliui jo bendraklasių, tėvai leidžia laisvai pasirinkti tokią sritį, kuri iš tiesų patiktų: „Man buvo leista nueiti ir pamėginti. Po kelių dziudo užsiėmimų pasakiau – ne mano, futbolas irgi ne. Nuėjau į dailę, man patiko lipdyti, krapštytis, paišyti kažką.“

Gytis nusprendžia savo pomėgius paversti ateities profesija ir dėl to net yra pasiruošęs iš gimtosios Ukmergės keltis į sostinę. Būtent taip jis atsiduria M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, kur pradeda mokytis dailės, ima vaikščioti į visus spektaklius.

Jau 12-oką G. Ivanauską bendraklasė įkalbėjo nueiti į dramos būrelį: „Sakau, aš neturiu laiko. O ji – pabandyk, nepatiks, išeisi. Taip ir nuėjau.“

1998-ieji. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre AnželikA Cholina pastato šokio spektaklį „Karmen“, kuriame pati sukuria pagrindinį vaidmenį. Apie tai, kad su šia režisiere ateityje susikirs keliai, Gytis dar netuokia. Dabar jam svarbiausia – baigiamieji egzaminai.

Egzaminai išlaikyti, tad ateina metas išsirinkti norimą profesiją. Ilgai svajojęs apie studijas Vilniaus dailės akademijoje, paskutinę minutę Gytis persigalvoja.

„Ant sienos prie įėjimo turi būti parašyta „universitetas“, o ne „akademija“, nes man ne lygis. Tad sugalvojau stoti į architektūrą, tik pritrūko balų ir įstojau į mokamą vietą. Bet mano tėvai negalėjo to sau leisti. Buvo baisu – sugriuvo visas gyvenimas, atrodė, kad nebeturiu nei tikslo, nei svajonių, klykiau. Tėvai tada pasakė – parduosim paskutines kelnes, išnešim baldus, bet kažkaip sukrapštysim.

Mama atvažiavo į Vilnių, pasakė, kad mokėsim, bet buvo per vėlu. Taip aš atsidūriau statybų inžinerijoje. Bet ten buvo man per daug tikslu, per daug brėžinių ir kūrybos ten neradau. Po trijų mėnesių supratau, kad statybų inžinerija ne man, ir nebevaikščiojau į paskaitas. Bet oficialiai nepasakiau, kad nesimokysiu, kad iki sesijos galo dar gaučiau stipendiją. O Dieve, dabar taip nesugalvočiau turbūt“, – neslepia G. Ivanauskas.

V. Radžiūno/LRT nuotr.

„Man patinka avantiūra ir eksperimentai“

Tuo metu Gytis sulaukia netikėto pasiūlymo. Draugė jam praneša, kad A. Cholina Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje antram aktorių šokėjų kursui ieško poros vaikinų, kurie pakeistų po pirmo kurso iškritusius žmones. Negana to, režisierius Jonas Vaitkus taip pat renka pirmą aktorinio meistriškumo kursą.

„Galvoju – gerai, nueisiu, pabandysiu, jei ne, tai į Dailės akademiją stosiu, nes nei aktoriumi būti, nei šokėju nenorėjau. Kažkaip neblogai ten pasirodžiau ir reikėjo pasirinkti, ar noriu pas Vaitkų, ar pas Choliną. Ir vėl išlindo mano pragmatizmas: Cholina rinko į antrą kursą, o Cholinos kursui vaidybą dėstė Vaitkus – vadinasi, turiu du viename, ir Vaitkų, ir Choliną. Po dviejų pirmų savaičių supratau, kad čia yra viskas – čia yra mano“, – prisipažįsta G. Ivanauskas.

Vos tik įstojęs į aktoriaus šokėjo specialybę, Gytis labai greitai sulaukia ir pirmųjų darbo pasiūlymų ir susipažino su Oskaru Koršunovu.

Vos per penkerius metus Gytis sukuria 15 vaidmenų skirtinguose Lietuvos teatruose. O 2005-aisiais jaunas aktorius nusprendžia įkurti savo teatrą – Gyčio Ivanausko teatrą: „Mes pradėjom šokio spektakliais, dėl to daug kas galvoja, kad aš šokėjas, o teatras yra šokio teatras. Bet taip nėra, mes paskui pradėjom eiti link dramos. Man patinka avantiūra ir patinka eksperimentai.“

Gytis Ivanauskas niekada gyvenime neitų į „Euroviziją“

Tačiau Gytį užklumpa nesėkmės. Vienas po kito atmetami valstybės finansavimo laukiantys projektai. O tai reiškia, kad teatro veikla turi sustoti. Negana to, ateina toks metas, kai darbotvarkė visiškai ištuštėja.

„Buvo toks nelengvas periodas, ypač kaip laisvai samdomam. Staiga nebeturiu planų ir galvoju, ar kažką blogai padariau, ar dėl to, kad kažkokioj televizijos laidoj dalyvavau, ar talentas kažkur išgaravo, kas yra ne taip, kad manęs nebereikia. Žinot, tave išsunkia kaip šlapią skudurą ir tekšt ant žemės.

Jei ne mano paties teatras, būčiau nuvytęs kaip gebenė. Būčiau važiavęs į Norvegiją braškių skinti, tik pagalvojau, kad ten per šalta braškėms. Bet paskui radau – supratau, kad tiesiog reikia išlaukti“, – patirtimi dalijasi G. Ivanauskas.

Po ilgo ir emociškai varginančio laukimo pats veiksmų imtis nusprendžia ir Gytis: „Aš tą ilgą laiką tiesiog sėdėjau ir verkiau, nedariau nieko, buvo visiška apatija. Tada pasakiau – Ivanauskai, kelkis nuo sofos, spirk sau į šikną. Perėjau per agentūras, kuriose buvau prisiregistravęs, atnaujinau savo duomenis. Praėjus kiek laiko nuėjau į spektaklio „Lokis“ atranką, patekau, prasidėjo repeticijos“, – pasakoja G. Ivanauskas.

Negana to, festivalyje „Sirenos“ Gytį pastebi iš Maskvos atvykusi prodiuserė ir pasiūlo vaidmenį režisierės Leros Surkovos spektaklyje Rygoje. Bet, pasirodo, ir bėdos, ir geros naujienos po vieną nevaikšto. Prasidėjo darbas su Gintaru Varnu, „Domino“ teatre, „Zero live show“, darbas Rygoje.

2016-aisiais Emilio Vėlyvio režisuojamame filme „Zero III“ Gytis įkūnija Lolitos Zero vaidmenį, kuris sukelia pačių įvairiausių visuomenės reakcijų. Su šiuo personažu aktorius dalyvauja ir 2017-ųjų „Eurovizijos“ atrankoje.

„Lolita puikiausiai pasirodė ir „Eurovizijoj“, ir visai neblogai didžiosiose arenose. Dar pogrindyje dalyvauja labai neblogai su naujais pasirodymais. Aš gi namuose kiaušinienės ant kablų nekepu. Kas to nesupranta, aš ir neaiškinsiu, bet tai vienas vaidmenų, kurį aš labai myliu, kurį man faina daryt“, – sako G. Ivanauskas ir prisipažįsta, kad kaip Gytis Ivanauskas niekada gyvenime neitų į „Euroviziją“, nes jo vieta – teatre ir kine.

Daugiau – laidos įraše LRT mediatekoje.