Gyvenimas

2019.01.29 07:52

A. Valinskas: valdžios skonis – kaip stikliukai tarp dantų nuo sudaužytų parlamento langų

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2019.01.29 07:52

Žmogus, kuris ekrane dalina prizus, – kur kas priimtinesnis ir mielesnis negu Seimo pirmininkas, pasirašantis įstatymus, kuriais mažinamos pensijos, išmokos, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ sako Arūnas Valinskas, prieš gerą dešimtmetį ėjęs Seimo pirmininko pareigas. „Valdžios skonis – kaip stikliukai tarp dantų nuo sudaužytų parlamento langų“, – teigia jis.

Tankas – stalas, užklotas paklode

1966-ųjų lapkričio 28-oji – Arūno Valinsko gimimo diena. „Nors sako, kad iki trejų metukų vaikas nelabai ką atsimena, bet aš atsimenu, kaip, gyvendamas Lazdijuose, išeinu į lauką, žygiuoju pievomis link upelio, melioracijos griovio, kur visada būdavo labai daug dėlių, ir kaip barstau jas druska, nes jos negali pakęsti druskos. Toks prisiminimas iš labai ankstyvos vaikystės“, – pasakoja A. Valinskas.

Mažojo dėlių naikintojo tėvai – pardavėja dirbanti Dalia ir statybininkas Antanas – netrukus iš Lazdijų keliasi į Panevėžio rajoną, į Ramygalą, po pusmečio – į Šilutę, o kartu pasiima vyresniąją dukrą Rasidą ir jaunėlį Arūną.

„Mums atsikrausčius į tą butuką iš mansardos, atrodė vau. Dabar jau kitaip atrodo. Buvo standartiškai apstatytas tų laikų baldais, virtuvės komplektas buvo latviškas, vanduo – šildomas dujinėje kolonėlėje, kurią reikia pasikurti. Vonia buvo tokia, kad dabar restorano tualetas didesnis“, – atsimena A. Valinskas.

Bet tualeto dydis nesvarbu, kai svetainėje stovi televizorius. Nors jis ir rodo tik dvi programas – nacionalinę Lietuvos ir centrinę Sovietų Sąjungos, – ką pažiūrėti, vaikai visada atras.

„Tadas Blinda“ buvo mintinai žinomas, „Kapitoną Tenkešą“ rodydavo ne žiemą, o vasarą. Dar būdavo „Šuns Civilio nuotykiai“ ir „Keturi tankistai ir šuo“. Kai juos rodydavo, kiemas ištuštėdavo, – kalba A. Valinskas. – Bet pats juokingiausias dalykas – dar darželyje Šilutėje, kai žaisdavome keturis tankistus. Tankas buvo stalas, užklotas paklode. Ir visiems labai rūpėjo, kuris iš berniukų bus Janekas, galės lįsti į tanką ir bučiuotis su Marusia.“

Išaušta 1973-ieji. Pasaulio televizijų eterį sudrebina 2,5 mln. dolerių kainavęs, palydovu į 40 šalių transliuotas Elvio Presley koncertas iš Honolulu. Skirtingais duomenimis, jį turėjo pamatyti 1–1,5 mlrd. žmonių.

Tais pačiais metais mokyklos slenkstį peržengia ir Arūnas.

Pirmoji pastaba mokykloje – antrą mokslo metų dieną

„Pirmą pastabą gavau pirmoje klasėje rugsėjo antrą dieną – Arūnas neišeina iš klasės ir mušą budėtojus. Trečioje klasėje ant sienos kabojo toks didelis raudonai baltas Lenino portretas. Prieš pamoką nusprendėme išmėginti savo miklumą – kas pataikys Leninui į akį. Mes išsišiepę jau kad duodam, tai duodam. Tik jaučiu – kažkas už ausies man. Atsisuku, o ten – mokyklos direktorė. Nutampė man ausis, parašė pastabą („Jūsų sūnus nežino, į ką galima mėtyti sniegą“) ir iškvietė tėvą“, – pasakoja A. Valinskas.

O Šilutėje tvyro nerimo nuotaikos – užklupus ligai, ligoninėje atsiduria Arūnas. Ir šis įvykis pakeičia visos šeimos gyvenimą. A. Valinskas prisimena, kad dėl ligos Vilniaus klinikose praleido pusantrų metų.

Pamažu ligonines keičia sanatorijos. Tačiau ir čia nevalia apleisti mokslų: „Mokytis man buvo įdomu. Atsimenu, būdamas šeštokas aštuntokams darydavau braižybos brėžinius – brėžinys kainavo 20 kapeikų. O skaityti knygas man buvo toks pats natūralus dalykas, kaip kvėpuoti, gerti, valgyti.“

Paauglystėje atsiranda ir kitų natūralių dalykų – tik kiekvienas su jais susipažįsta skirtingu būdu, prisimena A. Valinskas: „Pačią didžiausią nuodėmę esame padarę sanatorijoje. Mes matydavome, kai sesutė eidavo iš posto į vonią maudytis. Ir žinojome, kad per rakto skylutę viskas matosi... Tai buvo pirmoji pažintis su vyresnėmis moterimis.“

Išsigydęs ligas, Arūnas į Šilutę nebegrįžta. Visa šeima lieka gyventi Vilniuje, Baltupių mikrorajone, o vaikinas mokslus tęsia čia pat esančioje mokykloje.

E. Genio/LRT nuotr.

„Pažemino tarybinio studento vardą“

1984-ieji. Rugpjūčio 11 dieną, techninio patikrinimo prieš radijo eterį metu, JAV prezidentas Ronaldas Reaganas pajuokavo, kad po penkių minučių pradės bombarduoti Rusiją. Rusai į pokštą sureagavo rimtai. O Arūnui atėjo metas moksleivišką kuprinę iškeisti į studentišką portfelį.

Kadangi mokyklą baigė aukso medaliu, jis lengvai įstojo studijuoti teisės ir buvo paskirtas į universiteto biblioteką nešioti knygų.

„O Inga tais metais buvo atvažiavusi iš Klaipėdos studijuoti rusų kalbos. Atsimenu, vaikinai nešioja tas knygas, dulkių daug, o merginos dėlioja jas. Atnešiau vienai merginai tas knygas, antrai, trečiai... Ingai, kadangi ji aukšta, liepė pasilipus ant laiptelio krauti knygas į patį viršų. Galvoju – va, šitos dar nemačiau... Su tom knygom ateinu, o jos blauzdos – mano akių lygyje. Ji iš viršaus kaip pažvelgė į mane – kaip traukinio šviestuvas. Po to jau aš dėliojau į tą lentyną knygas“, – juokiasi A. Valinskas.

Jis pasakoja, kad 1985 m. lapkričio 19 d., būdamas antrakursis, išėjo į sceną su „Dviračiu“, o paskui pradėjo pasirodyti kitų aukštųjų mokyklų šventėse: „Tie koncertai pradėjo trukdyti mokslams. Galiausiai iš septynių žmonių likome trise ir visi trys padarėme pertraukas akademinėje veikloje.“

Kad pateisintų neatėjimus į karinę katedrą, Arūnas Valinskas, Gintaras Ruplėnas ir Valdas Vižinis atnešdavo pateisinančias pažymas. Bet apie tai išaiškėjus priimtas sprendimas A. Valinską „už dokumentų klastojimą ir už tarybinio studento vardo pažeminimą pašalinti iš karinės katedros ir Vilniaus universiteto“.

1989-aisiais Arūnas ir Inga susilaukė pirmojo sūnaus – Arūno. Tačiau šviežiai iškeptas tėvelis turi tiek veiklos, kad namie pasirodo kone kaip Kalėdų Senelis: „Tai buvo laikai, kai koncertuodavom daug. Įsivaizduokite, studentas gauna 40 rublių stipendiją, o mes kiekvienas – po 100 rublių už koncertą.“

„Jeigu nori būti laimingas, tai ir būk“

1992-ieji. Lietuvos televizijos eteryje pasirodo nauja laida – viktorina „Taip ir ne“. Arūno žvaigždė sužimba dar ryškiau.

„Po šito projekto atsirado „Dviračio šou“, daugybė kitų. Juokauju, kad nuo to laiko nesu vedęs tik kulinarinės laidos. Netgi esu futbolo rungtynes komentavęs. Viską esu išbandęs ir tuo labai džiaugiuosi“, – kalba A. Valinskas.

Vėliau jo kelias pasuka į politiką. „Ne paslaptis, kad žinomi žmonės prieš rinkimus buvo kviečiami į partijas kaip kalėdiniai žaisliukai eglutei papuošti. Ir staiga šovė mintis padaryti patiems – kam eiti kažkur kitur. Ir traukinukas nuvažiavo“, – sako pašnekovas.

2008-ieji. Tautos prisikėlimo partija itin sėkmingai pasirodo Seimo rinkimuose, o Arūnas užima Seimo pirmininko postą.

„Mes buvome pasamdyti ketverius metus dirbti tam tikrą darbą – priimti įstatymus. Įstatymai turėjo būti tokie, kad nebankrutuotų valstybė. Kalba ėjo apie tai, kad nėra pinigų mokytojams, mokykloms, didžiulis trūkumas medikams, pensininkams ir t. t. Ne iš geros valios buvo imtasi tų drakoniškų priemonių.

Valdžios skonis – kaip stikliukai tarp dantų nuo sudaužytų parlamento langų. Žmogus, kuris ekrane dalina prizus, – kur kas priimtinesnis ir mielesnis negu tas visų puolamas Seimo pirmininkas, pasirašantis įstatymus, kuriais mažinamos pensijos, išmokos ir t. t.

Lietuvai reikia vieno dalyko – nelaukti malonės iš dangaus ar iš valdžios. Ir reikia suvokti, kad mes ne tik galime, bet ir gyvename gerai. Mes turime tiek galimybių tai daryti, kad, jeigu nori būti laimingas, tai ir būk“, – įsitikinęs A. Valinskas.

Daugiau – laidos įraše LRT mediatekoje.

Parengė Jurgita Jasiūnienė.