Gyvenimas

2019.01.16 20:27

J. Pilsudskio proanūkė leidosi į dvejų metų trukmės ekspediciją: pirmieji sunkumai – dar neišvykus iš namų

Dalia Smagurauskaitė, LRT.lt2019.01.16 20:27

„Žmonės sako, kad ši kelionė yra pavojinga, bet statistiškai daugiau galimybių, kad automobilis mane partrenks šalia namų“, – portalui LRT.lt atskleidžia antropologė Danuta Onyszkiewicz. Tačiau tokios kalbos nenumalšino jos noro leistis į dvejus metus truksiančią kelionę po pasaulį Bronislawo Pilsudskio pėdsakais. „Manau, kad antropologo B. Pilsudskio istorija labai graži, romantiška, jis buvo Sibiro kultūrų saugotojas. Mums dabartiniame pasaulyje reikia tokių istorijų“, – sako ji.

Nuo utopijos iki ekspedicijos

Apie etnografą ir antropologą, Jozefo Pilsudskio brolį Bronislawą Pilsudskį mažai žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, nors jo indėlis į Tolimųjų Rytų tautų tyrinėjimus labai svarbus. Norėdama ištaisyti šią klaidą, trisdešimtmetė J. Pilsudskio proanūkė Danuta Onyszkiewicz prieš kiek daugiau nei savaitę leidosi į dvejus metus truksiančią kelionę B. Pilsudskio pėdsakais. Pirmasis jaunos antropologės sustojimas – Vilnius ir kitos vietos Lietuvoje, susijusios su prosenelio J. Pilsudskio broliu.

Su D. Onyszkiewicz susitinkame Lenkijos institute Vilniaus centre. Jauna moteris trykšta energija ir gera nuotaika, o ir žodžių traukti nereikia – mielai pasakoja apie ką tik prasidėjusį didžiausią savo gyvenimo iššūkį. Paklausta, kaip gimė ši mintis, ji sako apie antropologą B. Pilsudskį sužinojusi prieš 20 metų iš vieno giminaičio. „Tai buvo kažkas įdomaus ir neįprasto apie mano šeimą. Kai tau 10–12 metų, galvoje dedasi keisti dalykai, supranti, kad istorija nėra tik istorija, tai yra tikra, – pradžią prisimena ji. – Vėliau studijavau antropologiją, bet ne dėl Bronislawo įtakos. Kartą išgirdau, kad B. Pilsudskis yra svarbus Sibiro tautų tyrinėtojas, tačiau nieko daugiau, jokių konkrečių detalių.“

D. Onyszkiewicz sako, kad vienintelis būdas daugiau sužinoti apie giminaitį buvo imtis tyrinėjimų – taip prieš 10 metų ėmė kirbėti pirmosios mintys ir idėjos. „Iš pradžių susižavėjau Sibiro etnografiniais tyrinėjimais, ypač Altajaus srities. Skaitydama radau B. Pilsudskio vardą ir pagalvojau – galbūt būtų puiki idėja sekti jo pėdomis. Nežinojau tikslaus jo maršruto, tad pradėjau ieškoti daugiau informacijos, nors žmonių, su kuriais galėjau susisiekti, nebuvo daug. Tai buvo ilgas procesas, reikėjo daug ką apgalvoti, be to, turėjau dirbti ir užsidirbti, turėjau studijuoti“, –  pasakoja antropologė.

Lūžis įvyko prieš trejus metus, kai „Muzeum Tatrzanskie“ Zakopanėje surengė parodą apie B. Pilsudskį.  D. Onyszkiewicz nuvyko ten ir sužinojo, kad buvo sukurtas B. Pilsudskio kelionių žemėlapis: „Pamačiau ir pagalvojau – tai nuostabu! Nusprendžiau remtis žemėlapiu, nors jame ir buvo tam tikrų klaidų. Man tai buvo puikus pagrindas Bronislawo kelionei tyrinėti.“ Trejus metus kruopščiai studijavusi antropologė priėjo prie išvados, kad kelionė giminaičio pėdomis yra įmanoma.

J. Auškelio/LRT nuotr.

Bendradarbiauja su specialistais, bet keliauja viena

Prieš išvykdama į ilgą kelionę D. Onyszkiewicz ėmė studijuoti ir vizualinę antropologiją. Studijų metu ji sužinojo apie naują žanrą – internetinę dokumentiką (angl. web documentary) ir kaip ji gali pasitarnauti antropologijai. „Joje gali būti naudojamos nuotraukos, filmuota medžiaga, animacija, garsas. Pamačiau ir pagalvojau – tai puiki idėja, nes jauna auditorija remiasi tik vizualine baze. Pradėjau galvoti, kad būtų labai įdomu išbandyti internetinę dokumentiką“, – pasakoja D. Onyszkiewicz.

Prie medijų projekto prisidėjo D. Onyszkiewicz universiteto laikų bičiulis Michalas Jakubowskis, išmanantis šią sritį: „Papasakojau apie kelionę, o jis pasiūlė tai daryti kartu. Jis atsakingas už techninę projekto pusę, o aš – už informacijos pateikimą. Mes nekeliaujame kartu, tačiau nuolat palaikome ryšį, siunčiu jam informaciją, vizualinius duomenis.“ Antropologė sako, kad keliauja viena, nes žmonių, su kuriais galėtų tiek laiko keliauti kartu, nėra daug, tiek charakterio, tiek laiko prasme. Visgi, Japonijoje tris mėnesiu ją lydės draugė, puikiai šnekanti japoniškai ir išmananti šios šalies kultūrą.

Paklausta, ar turi rėmėjų, D. Onyszkiewicz sako įkūrusi B. Pilsudskio asociaciją, o rėmėjas šiuo metu yra vienas: „Surasti rėmėjų yra sunku. Manau, kartais jie gali galvoti, kad projektas ir kelionė – tik tušti pažadai. Todėl nusprendžiau nelaukti ir pradėti – tada galbūt patikimiau atrodys. Jei nepadarysime to dabar, nepadarysime niekada“.  

Antropologė sako, kad bendradarbiauja ir su skirtingų sričių ir šalių profesoriais, palaiko ryšį su jais. „Privalau jį palaikyti, nes neįmanoma daryti tyrimo be tokių žmonių pagalbos. Jie buvo tie, kurie atrado B. Pilsudskį, jie žino, kur yra archyvai, dokumentai. Jie padeda šiam projektui, be jų aš nebūčiau nieko žinojusi. Net ir patys nenorėdami, šie žmonės yra įtraukti į projektą“, – nuopelnų tik sau neprisiima D. Onyszkiewicz.

Dveji metai kelyje

Įsivaizduoti dvejų metų trukmės kelionę – sunku, todėl teiraujuosi besišypsančios D. Onyszkiewicz, ar kelionė bus padalinta į etapus ir ji kartais galės grįžti į namus Varšuvoje. „Tai bus viena ilga – dvejus metus truksianti – kelionė, – aiškina antropologė. – Pradėjau prieš savaitę, iš Varšuvos atvykau į Vilnių“, – patikslina ji.

Paklausta, ar sudėtinga tokiai kelionei pasiruošti, ji sako, kad tikrai taip – pirmiausia, dėl logistinių priežasčių: „Neįmanoma atkartoti lygiai tokio paties maršruto, kuriuo keliavo B. Pilsudskis. Laikai kiti, esu laisvas žmogus, esu moteris. Tačiau bandau atkurti kaip įmanoma panašiau – keliausiu tik žeme ir vandeniu, nesinaudosiu lėktuvais. Žinoma, jei bus nenumatytų situacijų, pavyzdžiui, jei negalėsiu iš Sachalino patekti į Japoniją, tuomet lėktuvu pasinaudoti teks. Taip pat gali būti problemų su vizomis. Visa tai turiu omenyje.“

D. Onyszkiewicz sako paskaičiavusi, kad kelionė galėtų trukti 1,5 metų, tačiau dėl nenumatytų problemų ji tikrai išsitęs. Beje, nemalonūs siurprizai prasidėjo dar prieš pajudant iš Varšuvos. „Pasirodo, nebėra tiesioginio traukinio Vilnius–Sankt Peterburgas, dabar jis važiuoja per Baltarusiją, o aš neturiu Baltarusijos vizos, todėl teks keliauti per Estiją. Su ilgais atstumais viskas aišku ir suplanuota, bet trumpoms atkarpoms įveikti atsiranda kliūčių. Turime suprasti – viskas atrodo romantiška ir gražu, bet biurokratijos aš negaliu aplenkti“, – pirmaisiais kelionės iššūkiais dalijasi pašnekovė.

Kaip atrodys tolesnis D. Onyszkiewicz maršrutas? Antropologė sako, kad išvardinti visų sustojimų tikrai nepajėgtų, tačiau pagrindinis maršrutas drieksis taip: „Sankt Peterburgas, Maskva, Odesa. Iš ten laivu plauksiu į Stambulą, Egiptą, Šri Lanką ir Malaiziją. Ten sustosiu ilgiau dėl vizos, o tada keliausiu į Singapūrą arba Šanchajų. Bronislawas ten niekada nebuvo, bet aš privalau, nes keisiu laivą. Tada keliausiu į Vladivostoką, toliau – Amūro upe iki Nikolajevsko, iš ten trauksiu į Sachaliną.

Ketinu apkeliauti visą Sachaliną, o tada plaukti į Japoniją ir būti ten kelis mėnesius. Vėliau turėsiu grįžti į Šanchajų, o iš ten plauksiu į Sietlą, toliau keliausiu į Čikagą, Vašingtoną, Filadelfiją ir Niujorką. Iš pastarojo laivu leisiuosi į Angliją, o iš ten – į Prancūziją, Vokietiją, Šveicariją, Liuksemburgą, Austriją, Čekiją, Slovakiją. Galiausiai pro Zakopanę ir Krokuvą grįšiu į Varšuvą. Žmonėms sakau, kad iš Vilniaus pamažu grįžtu namo, tik šiek tiek užtruksiu kelyje (juokiasi)“.

Kelionės pradžia – Vilniuje

Paprašyta papasakoti apie tyrinėjimus Vilniuje, D. Onyszkiewicz sako, kad jos projekto tikslas – ne tik pateikti archyvus, bet ir parodyti, kaip su B. Pilsudskiu susijusios vietos atrodo dabar.  „Tai – tyrimas ne tik apie istoriją, bet ir kaip pasaulis atrodo šiandien, kaip jis pasikeitė. Bus galima palyginti šiuos du dalykus. Pavyzdžiui, turime pastato nuotrauką iš 1888, kuriame gyveno broliai Pilsudskiai, o šalia jos bus nuotrauka, kaip tas pastatas atrodo šiandien. Štai viename iš pastatų Vilniuje dabar yra naktinis klubas. Tai yra įdomu, – pasakoja D. Onyszkiewicz. – Buvau M. Mažvydo bibliotekoje, tačiau ten daug medžiagos neradau.

Savaitgalį buvau nuvykusį į Zalavą. Tada paaiškėjo, kad B. Pilsudskio gimimo vieta nėra pačiame Zalave, todėl iki jos turėjau eiti. Žiema, bridau per lauką, sniego buvo iki kelių, nė vieno žmogaus. Buvo nuostabu! Tada nuvažiavau į Pavoverę – ten stovi bažnyčia, kurioje Bronislawas buvo pakrikštytas.“  Antropologė taip pat planuoja apsilankyti Druskininkuose, nes ten yra archyvas, apie kurį ji iki šiol nieko nežinojo. „Dar yra daugybė dalykų, kurių aš nežinau – todėl ir keliauju“, – šypsosi ji.

Paklausta, ar jaučia ryšį su Lietuva, D. Onyszkiewicz atskleidžia, kad jos šeimoje apie Ukrainą ir Lietuvą visada buvo labai šiltai kalbama, joms skirta ypatinga vieta širdyje: „Visada prisimindavome, kad tai yra svarbi vieta. [...] Mano šeima yra iš visur, mano tėtis gimė Lvove. Bet svarbiausia, kad mes tai žinome, tai yra mūsų stiprybė, mes tai gerbiame.“

Prabilus apie šeimą kalba pakrypsta apie tai, ar D. Onyszkiewicz jaučia šeimos ir draugų palaikymą. Antropologė pripažįsta, kad visuomet atsiranda žmonių, teigiančių, kad toks projektas nepavyks. Tačiau laikui bėgant ji tapo dar labiau užsispyrusi ir atspari tokioms kalboms. „Žmonės sako, kad ši kelionė nėra gera idėja, ji yra pavojinga. Bet statistiškai daugiau galimybių, kad automobilis mane partrenks šalia namų. Kelionėje, žinoma, turi būti atsargus, bet atsargus turi būti visada.

Suprantu, kad rizikuoju, bet tai nėra tokia kelionė, kurioje rizikos negali būti. Būtent todėl ieškau kontaktų – taip galiu eliminuoti didžiausius rizikos faktorius. Ši kelionė nėra vardan kelionės, kartu aš ir tyrinėsiu, dirbsiu. B. Pilsudskio archyvai yra pasklidę po pasaulį, todėl vienintelis būdas juos pasiekti – nuvykti į tas vietas“, – pasiryžimo nestokoja D. Onyszkiewicz.

Ji tvirtina, kad šeima žinojo apie jos domėjimąsi Sibiro kultūromis ir su tuo susitaikė: „Jie mane tikrai palaiko ir žino, kaip tai svarbu. Svarbu ne tik man – svarbu skleisti žinią apie B. Pilsudskio tyrinėjimus. Žmonės turi suprasti, kad jis buvo ne tik tyrinėtojas, bet ir Sibiro kultūrų saugotojas. Manau, kad jo istorija labai graži, romantiška – tą galime pasakyti po 100 metų. Mums dabartiniame pasaulyje reikia tokių istorijų.“

Danutos Onyszkiewicz kelionę galima sekti instagramo paskyroje „Projekt Bronek“ ir feisbuko paskyroje „Stowarzyszenie im. Bronisława Piłsudskiego“.