Gyvenimas

2019.01.20 15:33

S. Paltanavičius: kaip toliau gyvens žiema, netrukus pasakys barsukas

LRT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT.lt2019.01.20 15:33

Lietuvoje žiema. Kadangi mūsų Lietuva labai didelė, galima tikėtis, kad ją šiandien matome visokią: rytiniame pakraštyje ir šiaurėje – sniegą, kitur – sniegą su juoduojančiais arimų grumstais, o vakaruose, prie jūros, – sniegu šykščiai pabalintą žemę. Šiandien nesitikime didesnio šalčio, tačiau, atpratę nuo „tikros“ žiemos, mes ir dešimties laipsnių šaltuką vadiname speigu.

Gyvename dar vieno atlydžio balose – tikrai jau ne pirmo. Patys sau įžvelgiame daug nepatogumų. Tačiau gamtoje veikia labai patikimas vandens fabrikas, į dirvą, upelius ir ežerus patenka visa sniego tirpsmo drėgmė.

Prieš keletą dienų miške radau „verkiančius“ beržus. Sustojau ir ilgai žiūrėjau, kaip baltais jų kamienais sruvo ant šakų gulėjusio sniego tirpsmo vanduo. Ko gero, net per lietų to nebūna. Dabar žiema bando sugrąžinti žemei tai, kas buvo prarasta praėjusią vasarą ir rudenį.

Kaip toliau gyvens žiema? Šis klausimas aktualus, nes ir mes gyvename žiemoje. Liko tik keletas dienų iki pusiaužiemio, tada barsukas pasakys viską. O užbėgant barsukui už akių galima prognozuoti, kad žiemos charakteris sausį nesikeis, taip ir gyvensime – nuo atlydžio iki atlydžio. Didelių šalčių nelaukiame, o didesnių gali būti.

Ko tikėtis iš vasario? Prisimenat, kad paskutinis žiemos mėnuo būna audringas? Tokio jo charakterio galima tikėtis ir šiemet. Taigi jis pasiaus, papūs, pasuks sniego, jį tirpdys. Grįžtanti saulė jau padės tą daryti.

O mes vis mažiau tikime žiema. Gal skausmingiausiai tokias žiemos negalias išgyvena žvejai. Ant Kuršių marių ledo nėra ir niekas nesiima spėti, kada jis gali atsirasti. Žvejai vienas kitą guodžia nors tuo, kad stintos plaukia iš jūros neaktyviai, taigi gal dar bus – gal pakvies ant ledo... Mūsų ežerai, nors po ledu, bet tas ledas silpnas ir nenuspėjamas.

Prieš keletą dienų gamtos bičiulis Evaldas Tuinyla pranešė radęs nepaprastą paukštį – kasė takelį sniege ir aptiko jį, glūdintį, besislepiantį po balta sniego danga. Tai buvo ilgasnapė vištelė – net ir vasarą ne visur randamas sparnuotis. O žiemą...

Evaldo manymu, ji atbėgo iš greta esančios pelkutės. Kodėl paukštis neišskrido? Juk ji – tikrai ne žiemos paukštis. Taip jau būna, kad jos retkarčiais pasilieka Žuvinte, kituose pelkėtuose ežeruose. Įdomu tai, kad čia jos išgyvena, maitinasi prie akivarų, dumblėtų versmių ir sulaukia pavasario.

Šiai ilgasnapei vištelei padaryti to pačiai nepavyko. Bet jai padės žmonės – ji lesa, jaučiasi visai neblogai. Iki pavasario liko pusantro mėnesio – išgyvens. Bendrom jėgom...

Pixabay nuotr.

Jau atkunta naminės pelėdos. Sulaukiame vis daugiau pranešimų apie žvirblines pelėdas, atskrendančias prie sodybų. Dar trejetas savaičių – ir vestuves ims kelti lapės, kiškiai. Dabar – vilkų rujos metas. Taigi, lyg ir žiema. Tačiau gamtoje ji, kaip visada, suprantama kaip metų laikas, kuris kada nors pasibaigs. O gamta žino viską.