Gyvenimas

2019.01.04 13:40

Marius Čepulis. Kas miške suka didžiausius lizdus? (komentaras)

2019.01.04 13:40

Ne, ne lokiai ir ne kokie ereliai ar gandrai. Didžiausius lizdus suka mūsų laukinės kiaulės – šernai. Kadangi jau greitai prasidės oficialūs kiaulės metai (kai kam jau prasidėjo), tai ta proga noriu papasakoti apie mūsų visiems gerai žinomą, bet gal ne taip gerai pažįstamą miškų gyventoją – šerną.

Šernai priklauso kiaulinių šeimai, kurioje dabar suskaičiuojama 17 rūšių kanopėtų, knyslėtų, iltimis pasipuošusių padarų, gyvenančių tik Senajame žemyne (Eurazijoje ir Afrikoje), iš kurių turbūt žymiausi – šernas ir Afrikos karpotis (prisimenat Pumbą iš „Liūto karaliaus“?). Šernai yra ir mūsų rusvašonių „Gyvulių ūkio“ herojų protėviai (kiaulės buvo domestikuotos maždaug prieš 15 000 metų).

O dabar apie tą padarą, kurio gal dažnas labiau bijo nei vilko ar net erkės (kol kas reikia pripažinti, kad ši be konkurencijos laimi baisiausio padaro titulą). Kad šernas yra kiaulių giminė, jau išsiaiškinom. Jis priklauso porakanopiams, bet tiems, kurie neatrajoja. Skirtingai nuo jų, ans viršutiniame žandikaulyje turi kandžius (taip, elnių, stirnų ar karvių viršutiniuose žabtuose nėra priekinių dantų).

Taip pat šernas turi gražias nuolat augančias iltis, kurių kažkodėl visi bijo. Jos gali siekti net 30 cm, bet paviršiuje išlindęs tik trečdalis, o ir matosi jos tik pas patinus. Tik tuos patinus pamatyti, deja, labai sunku, nes bastosi atskirai ir atvirose vietose rodosi dažniausiai sutemus. Tiesa, keli šernai per porą žiemos naktų gali sudoroti kritusią stirną, tai jų žabtai pakankamai galingi ir dantukai aštrūs.

Patiną retai kada galima sutikti. Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Vasarą, kai šernai būna išsišėrę, atrodo nelabai fotogeniškai, bet žiemą ir pavasarį jie tikrai labai gražūs, ypač jų ausys. Tiesa, šernai turi stiprų kvapą, ai, ką čia vyniosim į vatą – jie dvokia ir ganėtinai stipriai. Atėjęs į laukymę gali iškart užuosti, kad čia buvo šernas. Nors dažniausiai šernus išduoda garsai.

Jie žemi padarai ir, eidami per visokias šakas, kelia nemažą triukšmą, o dar nuolat šnarpščia ir žvygčioja. Tad net einant naktį mišku šernus galima iš toli išgirsti ir ant jų užlipti gana sudėtinga.

Patys šernai turi neblogą klausą, puikią uoslę ir tokį vidutinį regėjimą. Pajutę pavojų, jie sustingsta, kurį laiką uodžia, bandos vyriausia patelė paprastai pradeda garsiai šnarpšti ir kriokti, o tada visi pabėga. Jei yra jauniklių, šernės nelabai skuba trauktis ir pradeda nerimastingai aplinkui trintis.

Taip, esu ne kartą prisiklausęs istorijų, kaip žmonės lėkė į medžius nuo šernų, man dar tokios laimės patirti neteko. Tik keliskart man buvo pagrasinta, bet kadangi neišsigandau ir nebėgau, pabėgo šernai – net ir pačios motinos, palikusios kuiliukus, kuriuos paskui aš it kiauliaganys turėjau ginti pas mamą.

Žinoma, jei šernas sužeistas, gali visko būti ir atsargumas gėdos niekada nedaro (t. y. turėkit medį po ranka). Taip pat nesiartinkit prie lizdų su neseniai gimusiais šerniukais.

Šernai gyvena bandomis. Joms vadovauja vyriausia mamelė. Dažniausiai banda būna iš kelių patelių ir pirmamečių bei antramečių šerniukų. Patinukai, sulaukę pusantrų metų, išvejami iš bandos ir pradeda atskirą gyvenimą. Kaip jau minėjau, patinai gyvena atskirai ir į bandas sugrįžta tik rujos metu.

Ruja vyksta nuo lapkričio iki sausio. Tuo metu kuiliai mušasi dėl patelių. Tam jie užsiaugina „šarvus“ – pastorėjęs jų kailis yra įtrinamas eglių sakais. Apvaisinę pateles, patinai vėl atsiskiria nuo bandos, o šernės po 4 mėnesių nėštumo atsiveda iki 10 dryžuotų rusvakailių paršiukų. Tam jos susuka didžiulį jaukų guolį iš eglišakių, viksvų, nendrių, iškloja jį pernykšte žole ir net pastato stogą (pasaka apie Nif Nifą ir jo brolius, kur iš šiaudų namą statė, buvo ne iš piršto laužta).

Šerniukai išvysta pasaulį kovą – balandį ir jau po keleto dienų sekioja paskui mamą. Pienu jie maitinami iki keturių mėnesių, nors jau poros savaičių pradeda kramsnoti žoles. Taip, šernų pagrindinį racioną sudaro augalai ir didžioji dalis jų yra žemės ūkio kultūros (iš jų pusė – grūdinės kultūros).

Bulvės tikrai nėra šernų mėgstamiausias skanėstas (dažniausiai jas renka pavasarį, vos tik pasėtas). Kviečiai (pieninės brandos), žirniai, kukurūzai, rapsai – va čia tai gėris. Rudenį jie nepraleidžia progos paskanauti ąžuolų gilių.

Bet šernai nėra vegetarai. Žiemą jie minta maita. Vasarą labai mėgsta ieškoti sliekų, grambuolių ir kitų vabalų lervų, suryja rastus paukščių kiaušinius ar pačius paukščiukus, pelių lizdus, kritusias peles (taip platinama trichineliozė), jei nėra baidomi, minta ir žmogaus išmestomis atliekomis, ieško maisto prie konteinerių, šiukšlių dėžių, sąvartynuose.

Teoriškai šernai gyvena iki 10–12 metų, bet gamtoje jie turi daug priešų. Baisiausi iš jų yra ligos. Afrikinis kiaulių maras labai smarkiai sumažino šernų populiaciją, kai kuriuose miškuose visiškai išnaikindamas visus individus. Taip pat jie krinta nuo krūvos parazitų (visokių trichinelių ir kitų helmintų).

Pagrindinis plėšrūnas, medžiojantis šernus, yra vilkas. Jaunus šerniukus gali nutverti lūšis ir net lapė. Šernų, kaip ir visų žvėrių, didžiausias siaubas – žmogus. Todėl ten, kur nemedžiojami, šernai šlaistosi ir dienomis, o šiaip į laukus išlenda tik temstant.

Viena vertus, šernai maitinasi daugiausia ūkininkų laukuose, šernus dirbtinai maitina ir šeria medžiotojai žiemomis, kita vertus, šernai – vienas svarbiausių medžioklės objektų. Dirbtinis šėrimas žiemą padarė labai didelę meškos paslaugą. Šernų prisiveisė keliskart daugiau, nei turėtų būti.

Jų daroma žala buvo kur kas didesnė ne tik žemės ūkiui, bet ir kitiems miško gyventojams (pvz., ant žemės perintiems paukščiams), na ir ligų plitimas esant žvėrių pertekliui vyksta daug greičiau ir su skaudesnėmis pasekmėmis. Šernų populiacija po maro epidemijos atsigaus, bet reikia tikėtis, kad jų papildomas šėrimas bus uždraustas ir tos pačios klaidos nebus kartojamos.

O jums linkiu šiais kiauliškais metais nors kartą sutikti šerną miške per saugų atstumą arba išgirsti, kaip jie žvygauja naktimis susipešę dėl skanesnio kąsnio arba kaip paskui rūpestingą mamą skuodžia dryžuotų knysliukų govada. Gerų jums kiauliškų metų!

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.