Gyvenimas

2019.01.19 18:58

Režisierius M. Ivaškevičius: įsimylėdavau ir pamiršdavau, kad reikia eiti į darbą

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2019.01.19 18:58

„Galiu dirbti paromis visiškai savęs negailėdamas, bet kai tik mane įstato į režimą, viskas sugriūna“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ pasakoja teatro režisierius Marius Ivaškevičius. Produktyviausias kūrybos metas – naktis, o rašyti režisierius labiausiai mėgsta į sąsiuvinius. Sėdi, rašai, galvoji, rūkai, geri arbatą, sako jis ir priduria, kad į teatrą jį pastūmėjo legendinis režisierius Eimuntas Nekrošius.

Vaikystės aistra – knygos

1973-aisiais inžinierius Martinas Cooperis Niujorke pristatė savo išradimą – mobilųjį telefoną. Lietuvoje, Molėtuose, gydytojų Julijos ir Alberto Ivaškevičių šeimoje – taip pat šventinės nuotaikos. Pavasarį jiems gimė sūnus Marius. „Esu Raugyklos gatvėje savo babūnės, aš ją taip vadinau, mamos mamos bute ir esu apsidirbęs, stoviu bliūde, ir ji mane prausia”, – pirmaisiais gyvenimo prisiminimais dalijasi M. Ivaškevičius.

Toliau prisiminimų kraitį padėjo pildyti perskaitytos knygos: „Pirmą knygą perskaičiau ketverių metų – „Kaip gaidelis pono dvarą griovė“. Toliau, atsimenu, buvo Astridos Lindgren „Broliai liūtaširdžiai“. Atsimenu, verkiau ir gal tada tikrai pajutau kaifą, ką literatūra gali padaryt su žmogum, kaip ji stipriai gali tave paveikt ir kaip tu gali ilgai gyventi tuo kūriniu”.

Žymaus režiseriaus gyvenime netrūko ir kitų užsiėmimų – futbolo, krepšinio, ilgų vakarų kieme su draugais, tačiau ir toliau didžiausia jo aistra buvo knygos. „Mane pavergė Žiulis Vernas ir, galima sakyt, visa vaikystė praėjo ryjant Žiulio Verno knygas. […]. Tiesiog gyvenau tose knygose, turbūt buvo didžiulis noras keliaut. Toks alkis kelionių, tu jį galėdavai numalšinti skaitydamas tokias knygas. Žinojau mintinai visą pasaulio žemėlapį, visas sostines”, – pasakoja M. Ivaškevičius.

Keturiolikmetį M. Ivaškevičių užklupo kiti rūpesčiai: dėl kojos sąnario problemų jam pusę metų teko praleisti ligoninėje. Paradoksas – bet būtent čia praleistas laikas jam įsiminė kaip vienas gražiausių paauglystės etapų. „Ten aš pirmą kartą sutikau tokius žmones, su kuriais prasidėjo rimti pokalbiai […], – sako jis. – Mūsų langai išeidavo į onkologinę ligoninę ir ten operacinių šviesos kiekvieną vakarą būdavo, žiūrėdavai ten ir galvodavai, kaip gerai, kad tu esi čia, o ne ten – tai laikinas nepatogumas, iš kurio tu išeisi ir liks kaip nuotykis.”

BNS nuotr.

Pamiršdavo ateiti į darbą

Praūžus 1991 m. sausio įvykiams ir trapiai šalies laisvei įleidus šaknis, režisierius pavasarį baigė mokyklą. M. Ivaškevičius, jau nuo šeštos klasės rašęs į laikraščius, svajojo būti rašytoju, tačiau tėvai protino, kad tai – nerimta profesija. Vaikinas įstojo į Vilniaus universitetą, lietuvių filologiją, ir jau studijų metais ėmė dirbti žurnalistu.

„Pirmas mano darbas žurnalistu buvo laikraštyje „Pirmadienis”, – prisimena M. Ivaškevičius,  – jis netruko ilgai, būdavo taip, kad kažką įsimylėdavau ir kurį laiką nebeateidavau į darbą, savaitę ar kiek, o toliau nebūdavo prasmės vėl ateiti. Įsimylėdavau ir ne ta prasme – ar išvažiuodavom iš Vilniaus, ar kažkur, žodžiu, pamiršdavau, kad man reikia į darbą vaikščiot.”

Netrukus M. Ivaškevičius įsidarbino laikraštyje „Lietuvos sportas“, o kartu atėjo patirtis, kad žurnalisto darbas gali būti ir pavojingas.

Režisierius prisimena pavojingą epizodą po rungtynių Kaune: „Mus pasikvietė kažkokie tuometiniai turtuoliai, vėliau supratau, kad jie buvo labai stipriai persipynę su Daktarų mafija, ten buvo žmonių iš Daktarų mafijos. Rungtynės baigėsi 2–2 su Vilniaus kažkuria komanda, ir man kažkoks vyras pasakė: „Tu turi parašyt, kad Kauno klubas nusipelnė pergalės, kad teisėjai kažką nuteisėjavo“. Aš jam sakau: „Ne, kaip aš galiu parašyt, aš turiu objektyviai [rašyti]. Žinau, kad jis mane puolė, jį kažkas sulaikė. Žodžiu, būtų mane sumušęs“.

1996-aisiais M. Ivaškevičus, dar studijuodamas Vilniaus universitete, įsidarbino dienraščio „Respublika” savaitgalio priedo apie gyvenimo būdą redakcijoje. O paties jo gyvenimo būdas – vengti rutinos. „Laisvė buvo tikrai pakankamai didelė, nes aš negaliu dirbti, dabar jau tikrai žinau, negaliu dirbti nuo 8 iki 5 val. Galiu dirbt paromis visiškai savęs negailėdamas, bet kai tik mane įstato į režimą, viskas sugriūna. O ten režimo galima buvo nesilaikyt, svarbu, kad būtų darbas padarytas.

Kai tapau „Juliaus“ redaktoriumi, buvo visiška laisvė, ateidavau į darbą kartu su pietaujančiais, kad neatrodytų kažkaip keistai – žinodavau, kad dabar žmonės grįš iš valgyklos ir aš tuo metu irgi įeisiu į pastatą, viskas atrodys labai normaliai, natūraliai“, – pasakoja režisierius. Beje, laikraščio redakcijoje užsimezgė ir M. Ivaškevičiaus pažintis su būsima žmona Gražina.

BNS nuotr.

Save realizavo šimtu procentų

M. Ivaškevičius kaip dramaturgas debiutavo 1998-aisiais. Jo pjesė „Kaimynas” laimėjo naujosios dramos konkursą, autorius gavo solidžią premiją, be to, jį pastebėjo tokie teatro grandai kaip Eimuntas Nekrošius: „Eimuntas Nekrošius man pasakė: „Eik, eik iš to laikraščio, tu tikrai pragyvensi iš to, ką tu darai, neeikvok savo laiko veltui“. Mane šis jo stumtelėjimas, gauta premija, su kuria aš galėjau kurį laiką gyvent nedirbdamas, davė jėgų ir drąsos išeit.“ Nors daug kas sakė, kad tai – visiška kvailystė, M. Ivaškevičius teigia savo sprendimo nesigailėjęs nė akimirką.

Dar po kelerių metų M. Ivaškevičius save realizavo šimtu procentų – rašė knygas, pjeses, kūrė dokumentinius filmus ir dar rado laiko televizijai. Lietuvos televizijos žiūrovams jis pasakojo istorijas apie žymius rašytojus. Taip pat rengė interviu, reportažus apie literatūros renginius.

„Daug literatų užpyko ant manęs tada, nes pas mane buvo labai kandi ironija tais laikais, mums visiem norėjosi padaryti, kad kultūros laidą žiūrėtų ne vien kultūros žmonės, bet padaryt įdomią visiems“, – prisimena jis. Pasak M. Ivaškevičiaus, pyko ir Kazys Saja, ir Vanda Juknaitė, ir kiti.

BNS nuotr.

Bendravimas su E. Nekrošiumi

2008-iaisiais M. Ivaškevičius ėmėsi nelengvos užduoties – rašyti pjesę pagal filosofo l. Kanto kūrinį „Grynojo proto kritika“. Viskas prasidėjo Vilniaus oro Uoste susitikus seną pažįstamą režisierių E. Nekrošių.

„Pradėjau rašyt pjesę, Nekrošius pradžioje labai užsidegė, jis tada „Idiotą“ repetavo ir sako: „Jeigu tu greit ją parašytum, aš persimesčiau ant „Kanto“ statymo“. Ir aš skubėjau rašyti, buvo labai įdomu. Ateidavau į namus pas Eimuntą, skaitydavau jam iš sąsiuvinio tai, kas parašyta, jis klausydavo, mes rūkydavom. Paskui būdavo tokia pauzė, paskui jis asociacijas pradėdavo pasakot kilusias. [...] Pradžioj iš tikrųjų nieko nesuprasdavai, ką jis norėjo pasakyt, bet po kelių dienų suprasdavai. Jo įdomus, unikalus protas. Man labai daug davė susitikimai su juo“, – apie bendravimą su legendiniu režisieriumi pasakoja M. Ivaškevičius.

Anot. M. Ivaškevičiaus, jiedu net buvo numatę, kad spektaklyje turėtų vaidinti aktoriai R. Kazlas ir R. Vilkaitis. Deja, bendro projektai taip ir nepavyko įgyvendinti: „Jis [E. Nekrošius] kelis kartus bandė spektaklį statyt, jau buvo susižymėjęs rolėmis, ant popieriaus viskas padaryta buvo, bet kažkaip vis neišeidavo jam. Jis man paskui sakė: „Galvojau su šita pjese galbūt pradėti naują etapą, bet nepavyko“.

BNS nuotr.

Didžiausi kūriniai gimė priešpirtyje

M. Ivaškevičius šiandien – vienas ryškiausių postmodernistų prozininkų Lietuvoje. Kaip gimsta kūrinys – nuo idėjos iki skaitytojo ar žiūrovo? Iš kur pasisemti įkvėpimo? Pasirodo, dauguma didžiausių M. Ivaškevičiaus kūrinių gimė naktimis rašant į paprastus mokyklinius sąsiuvinius tėvų namo priešpirtyje.

„Anksčiau nusileisdavau 12 nakties ir rašydavau iki 7-ių ryto, nes naktis yra pats produktyviausias metas – tavęs niekas netrukdo, nėra jokių skambučių, televizorius tyli, prasme jokių pagundų, nieko. Aš labai mėgstu rašyt į sąsiuvinius – sėdi, rašai, galvoji, rūkai, geri arbatą.

Būna, kartais, iškart kažkas liejasi, kartais tenka šiek tiek pasėdėt, palinguot kurį laiką, būna tokių naktų, kur ne, neina. Visą laiką būna jausmas, kad viskas – anksčiau išeidavo, pavykdavo, dabar jau nebepavyks, matyt, baigėsi šoviniai.

Kai įvyksta pirmas trūktelėjimas, toliau jau viskas važiuoja, ir tu pradedi tikėt savimi. Bet pradžioje būna baisus netikėjimas ir nusivylimas – velnias, negi pabaiga, negi aš jau nebegaliu rašyt?“, – apie sudėtingus jausmus, apimančius kūrybinio proceso metu pasakoja režisierius.