Įsisupusį į šiltus kailinius mama tempia savo atžalą per prieškalėdinį turgų. Vaikas, pamatęs dėžėse sutupdytus šuniukus, kačiukus, triušiukus, pradeda zyzti: „Mama, mama, noriu kačiuko, arba ne, šuniuko, žiūrėk, koks mieeeelas.“
Mama net nepasukusi galvos: „Parašyk Kalėdų Seneliui laišką ir jis atneš.“ Vaikas apsidžiaugia suteikta viltimi namuose turėti kažką, su kuo galima bus iš tikro žaisti, tai ne tas pabodęs žiurkėnas arba akis išpūtusi auksinė žuvelė ankštame apvaliame akvariume, kuriai vis pamiršta maisto įmesti. „Dar bus galima į lauką išsinešti ir draugams parodyti, čia tai kietai bus“, – svajoja vaikis. Mama irgi džiaugiasi, nes vienu galvos skausmu dėl dovanos mažiau.
O kas toliau? Toliau Kalėdų rytą bus daug džiaugsmo ir laimės. Šuniukas apžavės visus šeimos narius. Bus daug juoko, lakstymų, žaidimų. Viena kita balutė tos euforijos neužtemdys, užaugs – išmoks lauke reikalus atlikti. Žiurkėnui ir žuvytei (irgi praeitų gimtadienių ir švenčių dovanos) vis dažniau teks pabadauti ir vis rečiau sulaukti dėmesio.
Bet šventės baigiasi, baigiasi ir džiaugsmai, ir prasideda rutina. Mažas šuo visas savo iškadas atperka mielu tirpdančiu žvilgsniu, su juo smagu žaisti, jį smagu į savo lovą įsileisti, kol mama nemato. Tačiau jis auga, auga greit ir tampa nepaklusniu paaugliu, kuris reikalauja daug dėmesio ir priežiūros.
Žaisti su juo darosi nebe taip įdomu ir visas tas šuns reikalas tampa erzinančiu darbu. Kas dieną ir po kelis kartus tik ir girdi: ar išvedei šunį, ar pašėrei, ar iššluostei grindis, kai jis purvinom letenom grįžo, kodėl šuo ant lovos, kodėl jis graužia kėdės koją, jis mums trukdo, išvesk iš kambario.
Visai neseniai buvęs mielumo įsikūnijimu šuo tampa kivirčų, ginčų objektu. Galų gale tėvams tenka ir vedžioti, ir šerti, bet jie tam neturi laiko. Ir jei tai privatus namas, šuo atsiduria lauke ir dienas leidžia už grotų voljere arba pasitarus ir pašnekėjus, gal jam bus geriau kaime, išvežamas į sodybą ir prisegamas prie būdos, o gal tiesiog netyčia paliekamas kažkur toliau pavežus nuo namų.
Kitais metais jau augėlesnis sūnus pamato internete filmuką su kalbančia papūga ir baisiai jos užsigeidžia gimtadieniui, juk ir prižiūrėti jos daug nereikia, ir vedžioti, o dar galės draugams rodyti kaip ji šneka. Po kurio laiko namuose atsiranda narvas su brangia kalbančia papūga, kuri kažkodėl visiškai nenori šnekėti, o tik aršiai rėkia ir žnaibosi. Ir papūgos laukia nykus žiurkėno likimas. Tiesa, auksinė žuvelė jau kuris laikas iškilmingai palaidota klozete.
Tokių istorijų yra šimtai. Bet nelabai kas keičiasi. Tėvai ir toliau tenkina savo atžalų kaprizus, tempia įvairiausius gyvūnėlius namo, vėliau nežino, ką su jais daryti, nes mažajai princesei ir princui jau rūpi visai kiti dalykai.
Taip, dabar atėjo mada dovanoti šuniukus ir kačiukus iš prieglaudų. Ir prieš šventes norinčių pasiimti gyvūnėlius užgula gyvūnų globėjus, bet jie nesidžiaugia, nes žino, kad po kelių mėnesių pareis tokia pat banga su atgal grąžinamais, nepritapusiais, nepatogiais gyvais žaisliukais.
Prieglaudose šimtai gyvūnų laukia, kol jiems bus suteikti tikri namai ir jie papuls į tikrą šeimą, Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.
Ne, aš nesakau, kad negalima auginti gyvūno namie. Galima tam, kas suvokia atsakomybę ir tai, kad joks gyvis nėra ŽAISLAS ir svarbiausia, ko reikia tam padarui, ne maistas, ne fancy pavadėlis, kaspinėlis ar gėlytėmis išsiuvinėtas gultas – visų labiausiai jam reikia DĖMESIO.
Katė, šuo, papūga, driežas, gyvatė, žiurkėnas ar žuvytės – jie visi nori jūsų dėmesio. Ir jei jūs negalėsit jo duoti, pagalvokit ar tikrai jį verta kankinti. Taip, auksinė žuvelė mažyčiame neprižiūrimame akvariume yra kakinama, lygiai kaip ir į narvelį įmestas bei užmirštas žiurkėnas ar taip bendrauti norinti papūga ir jau nešneku apie ypač daug meilės, kontakto ir priežiūros reikalaujančius kates bei šunis.
Joks gyvis negali būti dovanojamas šiaip sau. Jo atėjimas į šeimą turi būti gerai apgalvotas, apsvarstyta, ar tam yra sąlygos, ar tam yra laiko (tai visų svarbiausia), ar gyvūnui užaugus nepasikeis situacija. Ir, tėveliai, jei jūs priimat sprendimą pirkti vaikui gyvūną, jūs turite jį pirkti sau ir tik sau.
Neturėkite iliuzijų, kad vaikas juo rūpinsis, nors ir prisiekinės visais šventaisiais, kad taip ir bus. Jūs perkatės gyvūną sau ir leidžiat vaikui jį prižiūrėti. Taip mokysit vaiką atsakingumo, mokysit jį rūpintis ir įsisąmoninti, kad gyvi padarai nėra žaislai, o draugai ir tokie pat lygiateisiai šeimos nariai.
Ir dar, didžiulę meškos paslaugą daro tie filmukai, kur rodomi super muper mieli ir nuostabūs visokiausi prijaukinti gyviai (lemūrai, ežiukai, meškėnai, pelėdos, papūgos, lapės, skraidančios voverės). Žmonėms iškart užsidega šiknos juos tuoj pat bet kokia kaina įsigyti.
Atsiminkit, kad jokių laukinių gyvių negalima laikyti namuose, kad draudžiama įsigyti ir laikyti saugomus ir invazinius padarus, nes paleisti gamtoje jie gali padaryti didžiulę žalą gamtai. Būtent taip buvo su meškėnais, kai jais buvo legaliai pradėta prekiauti Europoje. Žmonės pamatę, kaip tie dryžuotasnukiai savo letenėlėmis skalbia maistą, lydėsi prie ekranų ir vėliau puldavo pas prekeivius, o dar vėliau, paaiškėjus, kad tai labai sunkiai auginamas padaras tiesiog šveisdavo juos lauk.
Dabar meškėnas vienas baisiausių invazinių sutvėrimų. Tas pats ir su visokiais svetimžemiais vėžliukais, žuvimis, kurie atsibodus išmetami tiesiog į balas ir sukelia didžiules problemas vietinėms rūšims.
Tai žiūrėkit, kad ta dovanų karštinė neapsuktų jums galvos. Jei norit gyvūno, gerai apgalvokit, ar tam gyvūnui bus pakankamai dėmesio ir tinkamos sąlygos. Nepirkit šuniukų ir kačiukų be dokumentų iš daugintojų (tie daugintojai turėtų būti atsakingų tarnybų nušluoti nuo žemės paviršiaus). Norit veislinio padaro – pirkit pas užsirekomendavusius veisėjus. Norit tiesiog bet kokios katės ar šuns – jų pilnos prieglaudos. Ir atsiminkit, kad gyvūnai nėra jūsų ar jūsų vaikų žaislai bei linksmintojai. Atsiradę pas jus, jie tampa lygiateisiais šeimos nariais.
O šiaip geriausia dovana yra tas pats dėmesys savo artimui. Smagaus švenčių laukimo.
